Neseniai Lietuvos publika galėjo susipažinti su projekte dalyvausiančio operos solisto Kristian Benedikt dukros Viktorijos muzikiniu talentu projekte „X Faktorius“. Žinodami, jog ji tikrai atvyks stebėti tėčio pasirodymo, pakalbėjome su ja apie judviejų bendravimą ir paklausėme, ar ji pati gali įsivaizduoti operos solistą roko muzikos projekte.

- Ką reiškia būti operos solisto ir pastoriaus dukra?

- Nežinau, sunku pasakyti. Man atrodo, kad aš galiu kalbėti apie tai, ką reiškia būti ne solisto, o konkrečiai Jo, mano tėčio, dukra. Teko daug visko pereiti. Ir gero, ir blogo. Jei žinote, mano tėvas yra pastorius, tad būdavo privalumų ta prasme, jog mane lengviau priimdavo bendruomenėje. Anksčiau iš tiesų būdavo momentų, kuomet lyg naudodavausi savo pozicjia, jog esu jo dukra, bet dabar to visai nebeliko. 

Manau, jog apskritai turėti tėvus menininkus (taip sakyti būtų tiksliau) yra sudėtinga - mano mama taip pat dainuoja. Jų gyvenimo būdas yra kitoks, kartais ir bendrauti reikia kitaip. Atrodo sudėtinga, galbūt tai skamba kažkaip nesuprantamai, kitiems įspūdingai, bet, na, tiesiog yra kitaip.

Turėti tėvus menininkus tikriausiai tas pats, kas turėti vyrą menininką (juokiasi). Gali atrodyti, jog su jais reikia elgtis kaip su mažais vaikais, bet taip nėra.
Kita vertus, nepraleidau tiek daug laiko kartu su juo. Mano tėvai seniai išsiskyrę, tad nesu patyrusi tikrosios buities kartu. Su juo matydavausi kartą, du į savaitę, kartais jis mane pasiimdavo pagyventi pas save. Bet iš tiesų apie jį žinau tiek, kiek pati žinau apie save. Jaučiu, kad esu labai panaši į savo tėvą.

- Ar manai, kad dėl to kitaip užaugai?

- Iš tiesų situacija yra labai dviprasmiška. Aš labai anksti atsiskyriau nuo tėvų. Net gyvendama su mama jau nuo 7 metų viena per visą miestą važiuodavau į mokyklą. Atrodo, kaip gi toks mažas vaikas nepasiklysta, pats keliauja. Na, ką, vieną, du kartus pasiklysi, bet trečią kartą jau žinosi, kur turi eiti.

Kai man buvo 11 metų, aplink mane atsirado daug sesių ir brolių, tiek iš mamos, tiek iš tėčio naujų šeimų. Kai mūsų dviejų kabarių bute pradėjome gyventi penkiese ir buvo dar du šunys, greitai tapo aišku, kad vietos yra tikrai per mažai ir aš išsikrausčiau gyventi pas močiutę. Tada aš to nefiksavau, bet dabar jaučiu, jog tam tikra prasme buavu išstumta iš naujos šeimos gyvenimo. Tai tikrai privertė greičiau bręsti, augti, jaučiu, jog būtent dėl to tapau savarankiška.

Dvilypumas buvo ir tame, kai susitikusi su tėčiu keliaudavau į prabangius restoranus, bendraudavau su visko pertekusiais žmonėmis, - tai buvo tie momentai, kuomet nebūdavo jokių problemų.O po to tėtis mane atveždavo į tą patį Lazdynų rajoną, duodavo tuos pačius 20 litų, kuriuos aš kitą dieną išleisdavau... Ir vėl grįždavau į savo kasdienybę, kur kartais pasijausdavau kaip valkata.

Lankiau paprastą mokyklą, po jos bastydavausi su rajono vaikais, gliaudydavau tas pačias saulėgrąžas, susitikusi su draugais požeminėse perėjose... Žinoma, kontrastas buvo didelis, jį atsimenu iki dabar.

Ir dabar pasitaiko tokių dienų, kai tikrai neturiu ką valgyti, šaldytuvas yra tuščias, jaučiuosi visiškai priešingai, nei  susitikusi su tėčiu, kai galiu negalvodama rinktis, ką valgyti, nereikia niekuo rūpintis. Manau, kad paauglystėje iš to gavau daug teigiamų dalykų, - atsvarą gyvenime, kuri mane tik sustiprina. 

- Po susitikimų su tėčiu nekildavo pyktis, jog vėl reikia grįžti į realybę?

- Ne, tik buvo toks keistas dalykas, kad pradėdavo atrodyti, jog kažką vaidinu. Negalėdavau patikėti, kad tai aš, tas pats žmogus, kuris ką tik mandagiai bendravo su svarbiais asmenimis, vėl trinuosi gatvėse. Gyvenimas atrodydavo dvilypis ir kartais pati save kaltindavau, atrodė: ką aš čia dabar vaidinu? Bet iš tiesų vertinu viską, ką gyvenime gavau iš savo tėvų.

Sekmadienis man iki šiol yra šventa diena, kada susitinku su tėčiu, einame į bažnyčią, o po to – pietų. Be to, jau gyvendama viena supratau, kiek mažai man reikia, materialūs dalykai man nėra svarbūs.

- Kada pradėjai rimtai domėtis muzika?

- Nuo vaikystės jaučiau aistrą muzikai, visada į ją rimtai žiūrėjau. Atėjo laikas, kai supratau, jog tai gali būti mano gyvenimo kelias, jog iš to galima duoną valgyti. Supratau, kad man tai yra lemta ir aš turiu to siekti. Daug visko dariau, bet iki vidurinės mokyklos pabaigos savęs iš tikrųjų nerealizuodavau.

Turiu savo vidinį balsą, kurio klausau, jis man pataria, ką reikia daryti. Būtent mokykloje vienu metu suvokiau, kad turiu save parodyti, daryti tai, ką moku, visur dalyvauti. Manęs tuo metu buvo tiek daug – visuose renginiuose – gal kitiems jau nuo manęs ir bloga buvo pasidarę (juokiasi). Tiesiog žinojau, kad man to reikia.

Taip aš kovojau ir su scenos baime, nes pastebėjau, jog nepriklausomai nuo to, kaip gerai aš išmoksiu atlikti dainą, prieš publiką viskas subyrės. Nusprendžiau, jog su tuo kautis tiesiog lipant į sceną buvo vienintelis ginklas. Ėjau net į atrankas, kurios buvo rengiamos studentams, norėjau pamatyti ar galiu ten patekti. Ir iš tiesų pavyko, sau įrodžiau, kad galiu, bet likti ten negalėjau, nes nebuvau tinkamo amžiaus.

Pats rimčiausias periodas prasidėjo praėjusią žiemą, kai ėmiau kurti pati. Kūriau tai, ką jaučiau, rašiau, kas rašėsi ir buvo labai gera. Tai buvo labai maloni kelio pradžia.

- Kiek kūrybos pradžioje konsultavaisi su tėčiu?

- Kai pradėjau kurti buvo daug paaugliško maišto, nesakau, jog dabar jau esu visai suaugusi, bet kūryba man padėjo nusiraminti, atrasti brandą. Tada maniau, kad tėčio operos stilius man gali tik trukdyti, bet buvo nuostabu, kuomet laikui bėgant atradau ir susibendravau su juo, kaip su menininku.

Pamačiau, jog jis gali man padėti, kad jis supranta. Galėjau pagaliau į jį pažvelgti kaip į muzikantą. Manau, kad kai atrandi save, gali atrasti ir artimą žmogų. Iš tiesų pamačiau, koks jis protingas žmogus, tapoįdomu, ką jis galvoja.

Dar dabar atsimenu, buvo labai juokinga, kai su juo kartą kalbėjomės ir pasakiau, kad važiuosiu koncertuoti. Jis klausia, ką aš atliksiu, sakau: repą. „A, tai tu repistė“ ar „repuotoja“ tada taip juokingai jis pasakė ir pradėjo prašyt, kad parepuočiau, aš atsisakiau (tuo metu buvome kavinėje), tai jis pats pradėjo repuoti.

Sužinojau, kad ir mano tėtis yra klausęsis repo, žino, kas tai yra.

Dabar tėvas man yra autoritetas. Žinoma, nė vienas iš mūsų nesame tobulas, bet tai, kaip jis dirba, kiek įdeda pastangų ir jėgų, - man yra puikiausias pavyzdys. Iš tiesų labai suartėjome, kai prasidėjo „X Faktorius“. Kai man buvo sunku, kai aš jam pasakiau: ką daryti? Aš nebenoriu čia dalyvauti. Jis labai ramiai pasakė, jog perspėjo mane ir esu pati kalta, bet tuo pačiu labai daug man padėjo. Tik jo dėka visas projektas man praėjo žymiai švelniau, nei galėjo būti.Tik dėl to, kad tėtis buvo su manimi. Už tai jį dar labiau gerbiu.

- Kuo dabar užsiimi?

- Dabar, kaip apibūdinti... Atrodo, kad nieko nedarau, nes viskas kiek sustojo. Sunku paaiškinti, bet kuriantys žmonės supras. Šiuo metu negaliu kurti. Nežinau, ką dėl to galiu padaryti, dar nepažįstu savęs, - nežinau, kas man padeda, o kas trukdo. Būna, kad vieni išsiskiria ir tada iš skausmo dainas rašo, arba kai jiems labai gerai gali kurti, o man – ne.Jei man bus labai liūdna ar linksma, aš tą momentą išgyvensiu pilnai, bet kurti tikrai nepanorėsiu.

Dabar turime daug įrašytų, bet nepabaigtų dainų, kurios man pačiai šiuo momentu atrodo baisiai blogos, bet negaliu jų mesti, juk tai mano kūryba ir tikiu, kad kai šis periodas praeis, aš galėsiu jas užbaigti ir viskas bus iš tiesų puiku.

Tai kūryboje ir yra blogiausia, negali tiesiog atsisėsti ir padaryti. Taip nebūna. Tam reikia laiko ir dėmesio. Vis dėlto tikiu, kad tokios krizės padeda pažinti save. Aš pirmą kartą susidūriau su tokiomis problemomis, bet po to jau žinosiu, kokios aplinkos ir situacijos man reikia, kad aš galėčiau laisvai dirbti.

Šiaip dabar dar dirbu aukle, porą kartų į savaitę. Jau gyvenu viena, taigi taip pat mokausi buities dalykų, pavyzdžiui mokesčių (juokiasi). Noriu dar papildomo darbo, noriu ir toliau lavinu balsą. Iš dalies atrodo,kad dabar labai reikia laiko sau.

Tikrai daug būnu viena, jaučiau, kad dvylikta klasė buvo labai sudėtinga, man tai buvo labai sunkus ir perpildytas periodas. Buvo ne tiek sunkus, kiek sudėtingas. Reikia ir dvasiškai atsigauti, nežinau, ar mane kiti supras, bet man dabar reikia tokio laiko. Tokio didelio Nieko burbulo. Iš dalies tuo dabar ir naudojuosi, mėgaujuosi, ilsiuosi.

- Ar jau įsivaizduoji savo tėtį roko projekte?

- Visiškai lengvai! Sunkiau man buvo suprasti, ką jis darys elektronikos „XYZ“ projekte, tada net nesupratau, kur ir ko ėjau žiūrėti. O rokas, - manau, kad iš visų priešingybių jis ir opera yra puikiausiai suderinami stiliai. Va, jei repo opera būtų, tikrai nežinau, kaip įsivaizduoti reiktų (juokiasi). Tikiu, jog mano tėtis puikiai susitvarkys, manau, kad rokas jam netgi tinka.

- Su kuo tau asocijuojasi Sporto rūmai?

- Kažkodėl su „Tikėjimo žodžiu“, vis atsimenu, kaip man pasakodavo istorijas apie ten susirinkdavusias mases žmonių, vadinamus lyg ir sketantais... Taip, didelės žmonių masės ir dar: „Kelly familly“, jų maikutę dar ir dabar turiu (juokiasi). Žinoma, kad siejasi ir su senais laikais, tėvų jaunyste, žinai: dideli akiniai, flaneliniai marškiniai. Tokia mistinė, kvapą gniaužianti erdvė, kuri man kelia nostalgiją, nors niekada joje nebuvau. Visada išlieka įspūdis, kad tai buvo tikras įvykių centras, židinys.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (53)