Stano skyrė jautrias eiles tremties siaubą patyrusiems žmonėms: vis mažiau tuo domimasi

„Didžiausios Lietuvos tragedijos diena. Parašiau šituos žodžius močiutei, tėčiui, dėdei – visiems, kas patyrė tremties siaubą. Vis mažiau žmonių gali apie tai papasakoti „iš pirmų lūpų“. Vis mažiau žmonių tuo domisi“, - jautriai savo socialiniame tinkle „Facebook“ skelbė atlikėjas.

Stano kūrinys

Nevilties agonijoj, rytą kėlėsi,
Gyvulių vagonais, birželio mėnesį
Į miglotą nežinią varu varė
Tie, pardavę sąžinę, raudonajam kariui.

Varė, nesigėdijo, į garvežius rūkstančius.
Asmeninė tragedija trims šimtams tūstančių -
Išgyventi ir keltis į taigą klampią,
Kol kiti meldėsi žvaigždėms penkiakampėms.

Ir jums tūkstančiai „laikų“ nuo manęs ir nuo tų,
Kam kol kas ne laikas suprasti rimtumą
Ir mastelį skausmo plataus, kaip Sibiras.
Tik tie, kas tai perėjo, gali jėgų surast

Ir atleisti visiems sąrašų kūrėjams,
Kas jėgų atsispirti galbūt neturėjo,
Į namus ištremtųjų, kas kitądien kėlėsi,
Kas nesigaili nieko ir tiems, kurie gailisi.

Būtinai atleisti tiems, kas nieko nematė,
Nes nenorėjo, nors viską suprato.
Enkevedistams, stribams, komunistams,
Poetams, visiems, kas kitaip neišdrįso.

Kas piešė Stalino saulę, krauju ant sniego -
Būtinai atleist. Bet nepamiršt nieko, niekad, nieko.