– Jūsų choras praėjusią savaitę su kūriniu „Mamai“ triumfavo. Kaip manote, kas tam turėjo įtakos?
– Manau, kad vienintelė priežastis – geras choro pasirodymas ir daina, kuri atitiko merginų dvasinę būseną, ir tai atsispindėjo per pasirodymą.
– Buvo sunku suburti chorą pataisos namuose?
– Aišku, pasirinkimo galimybės buvo labai ribotos. Teoriškai buvo galima rinktis iš trijų šimtų, kai laisvėje ši galimybė išsiplečia iki kelių tūkstančių. Tačiau asmenybių, kokių yra mano chore, laisvėje būtų sunku surasti. Tai daug kentėjusios, atgailavusios moterys. Ir tai atsispindi jų žvilgsniuose.
– Ar moterys veržėsi dainuoti?
– Ko gero, nėra žmogaus, kuris sėdėtų kalėjime ir tuo didžiuotųsi. Todėl reikia ypatingos stiprybės, vidinės jėgos, kad išdrįstum dalyvauti tokiame projekte ir nebijotum, kad dabar visi žinos, jog esi ta, kuri sėdėjo kalėjime. Mano merginos turi vidinės stiprybės, manau, jos nugalės savo baimę. Kol kas jos – labai išsigandusios, prieš kiekvieną pasirodymą labai jaudinasi.
– Kuo ypatingas jūsų bendravimas su šiųmečiu choru?
– Bendravimas, kaip ir chorinio dainavimo pamokos, yra specifinis, nes tai visiškai kitokie žmonės ir jų gyvenimo patirtis kitokia. Ten nėra prasmės meluoti ar apgaudinėti, nes tie žmonės iškart pajunta nenuoširdumą. Todėl turi tiesiai šviesiai rėžti viską. Sunkiausia įtikinti merginas parodyti savo tikrąją sielą, tikruosius jausmus. Jos gyvenime daug visko patyrė, labai bijo vėl būti įskaudintos, nesuprastos ar išjuoktos.
– Kokia buvo pirmoji mintis gavus tokį pasiūlymą?
– Kad be jokių abejonių imsiuosi šio darbo. Man tai – išskirtinė galimybė pabandyti iš sudėtingo „molio“ gauti gerą rezultatą.
– Koks įspūdis buvo pirmą kartą pravėrus kalėjimo vartus?
– Kalėjime jautiesi saugiau nei laisvėje. Gal dėl to, kad ten viskas aišku, kas ką veikia: kada valgo, kada miega, pagaliau kada išeis iš kalėjimo. Gyvenime paprastai viskas būna kitaip.
– Ar choristės jums atskleidžia savo gyvenimo dramas?
– Aš žinau daug tų istorijų, mergaitės man pasakoja. Mes šnekamės apie gyvenimą. Aš pasakoju, kas man skauda, jos pasakoja, kas joms guli ant širdies.
– Ką nauja atradote patekęs į jums neįprastą aplinką?
– Pasitvirtino mano mintys apie žmones, kad niekas negimsta blogas ir kad ten, kur, kaip daugelis mano, neįmanoma atrasti nieko gero, artimiau bendraudamas gali įžvelgti gerų dalykų.
– Ką tas projektas galėtų duoti merginoms?
– Jis joms jau davė. Lietuvoje ne tik kalintys, bet ir dauguma laisvėje esančių žmonių jaučiasi nereikalingi, patiria nepagarbą. Dabar tos moterys pirmą kartą pajuto, kad kartu gali padaryti kažką galingo. Joms tai – didelė paspirtis. Tikiuosi, kad kai jos išeis, jau žinos, kad gyvenime yra daug galimybių, tik reikia bandyti jų ieškoti.