- Stanislavai, už ką buvo ištremti jūsų seneliai?
- Jie studijavo Mokytojų seminarijoje – tuomet iš ten daugumą „susėmė“. Negana to, už mėginimą pabėgti iš tremties jie buvo įgrūsti į kalėjimą, o atsėdėję neturėjo teisės grįžti į Lietuvą, tad apsigyveno kuo arčiau, Estijoje. Tėvas ir mama susipažino atostogaudami Sočyje, ten aš ir gimiau prieš trisdešimt metų.
Tačiau istorija dar painesnė: mane augino senelis prancūzas, kurį mylėjau kaip savo. Tikrasis senelis žuvo autoavarijoje, o po jo mirties močiutė tremtyje susipažino su karo kaliniu Ričardu, prancūzu. Jis buvo labai inteligentiškas, išsilavinęs, plačių pažiūrų, laisvai kalbėjo 8 kalbomis. Jo įtaka mano gyvenime labai didelė, todėl savo sūnui vardą daviau šio brangaus žmogaus atminimui.
- O jūs, gimęs Rusijoje, gavote lenkišką vardą...
- Gal tai senelio lenko įtaka, nežinau, o mano seserį pavadino Svetlana, nes tais metais Svetlana Savickaja pakilo į kosmosą. Tas patriotinis sovietinis auklėjimas Rusijos mokykloje man buvo juokingas. Netikėjau tomis nesąmonėmis, iš tėvo žinojau, kad iš tikrųjų viskas yra kitaip.
- Jūsų vaikystė prabėgo ant Juodosios jūros kranto? Ar tik ne iš ten ir grupės „Delfinai“ pavadinimas?
- Taip, jaunystėje suburtos grupės pavadinimą „atpūtė“ vaikystės jūra. Delfinai Juodojoje jūroje – tarsi stintos Kuršių mariose. Išplaukus į jūrą jie lydi katerį, negali jais atsigėrėti. O „einam į kiemą!“ Sočyje mums reiškė eiti prie jūros. Dūkdavome pajūryje, maudydavomės kiaurą dieną, tėvams tai nekeldavo nerimo...
Keturias klases baigiau Sočyje, o būdamas 10-ies atvykau į Lietuvą, į tremtinių ir pasaulio lietuvių vaikams įkurtą mokyklą „Lietuvių namai“. Gyvenau mokyklos internato bendrabutyje, močiutė ir tėvai į Lietuvą parvyko vėliau, kai čia buvo sudarytos sąlygos gauti butą. Tačiau mama čia nepritapo ir išvyko atgal į Sočį.
- Nelengva buvo pritapti senelių gimtinėje taip anksti palikus tėvus?
- Liūdėjau, bet gelbėjo knygos. Labai mėgau skaityti, o Žiulio Verno „Penkiolikos metų kapitonas“ buvo mėgstamiausia mano knyga. Jaučiausi panašiai, lyg vienas paliktas laive. Tačiau savarankiškas gyvenimas Lietuvoje neišėjo į bloga, nors buvo ir to, ir ano. Gerai, kad palikau Sočį: šiame pajūrio mieste gera atostogauti, bet ne gyventi.
Išsilavinti – jokių galimybių, nėra nė vieno universiteto, darbas – tik poilsiautojų aptarnavimo srityje. O juk tai – didmiestis, kuriame vasarą žmonių skaičius išauga iki 3 mln. Vis aplankau ten gyvenančią mamą. Ne, vaikystės draugų ten nebėra: vienas sėdi kalėjime, kitas slapstosi kažkur... Visi mano draugai jau iš Vilniaus mokyklos. Dabar mano vaikystės miestas stulbinamai pasikeitė, tviskėte tviska prabanga, ruošiasi olimpiadai.
- Baigėte filologiją, t. y. lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Kaip ten jautėsi vaikinas iš Sočio?
- Labai gerai, juk buvau apsuptas merginų. Įstojau ten, nes užsispyriau gerai išmokti lietuvių kalbą: vis kompleksavau, kad moku nepakankamai. Be to, ten buvo puikūs dėstytojai, suteikę mums aukšto lygio klasikinį išsilavinimą.
Mano literatūros trauka neišnyko, man vis dar labai patinka „prarastoji karta“: A.Sent-Egziuperi, E.M.Remarkas, E.Hemingvėjus. Šiuo metu skaitau Z.Freudo „Įvadą į psichoanalizės teoriją“... O su muzika pirmąkart susidūriau skautų stovykloje Lietuvoje. Ten gitara išmokau paskambinti kelis akordus, po to paaiškėjo, kad mano tėvas yra neblogas muzikantas. Jis nupirko gitarą ir išmokė mane groti.
- Visiškai žalių berniokų grupę pretenzingu pavadinimu turėjo ištikti arba visiškas fiasko, arba pasisekus atsiverti platūs vandenys. Romantiškieji „Delfinai“ tapo stulbinamai populiarūs – į popmuzikos pasaulį įnešė tarsi trūkstamo jūros jodo dozę. Pajutote laiko pulsą?
- Tai mistika, sutapimai, kurių dar nepajėgiu paaiškinti. Žinau tik, kad tai buvo labai nuoširdu, tačiau dabar, prisipažinsiu, negaliu klausytis ankstyvųjų „Delfinų“ dainų: taip netobula, mano dainavimas juokingas... Gal pasenęs suprasiu, kaip čia kas buvo ir kodėl.
- Kaip jums pavyko išvengti jūros, atsiprašau, žvaigždžių ligos?
- Neišvengiau, persirgau su visomis komplikacijomis. Kiekvienas vaikas Sovietų Sąjungoje svajojo tapti kosmonautu, nors suprato, kokia tai beviltiška svajonė. Panašiai ir aš: maišyto kraujo, joks gražuolis, lenkiška pavarde, prastai kalbantis lietuviškai, iš neturtingos, neįtakingos šeimos... Supratau, kad tapti Lietuvoje dainininku yra tas pats, kaip kosmonautu Rusijoje. Ir kai per vieną mėnesį viskas apvirsta aukštyn kojom ir nereali svajonė tampa tikrove... Protas susisuka, patikėkite.
- Grupė iširo, liko vienas Stano. Kur išplaukė kiti buvę delfinai?
- Grupė iširo išvykus grupės nariui Viačeslavui, nusprendusiam, kad muzikanto kelias nesuderinamas su jo tikėjimu. Jo šeima priklausė Jehovos liudytojams, jie ir mane mėgino įtraukti, tačiau nepavyko. Nelaikau jų sektantais blogiukais, ginčydavausi dėl tikėjimo tiesų: esu krikščionis, būdamas vaikas patarnaudavau bažnyčioje. O su Viačeslavu likome draugai, susitinkame jam atvykus į Lietuvą.
- Stanislavai, jūsų užsispyrimas ir akys akivaizdžiai totoriški, galantiškumas lenkiškas, sielos platumas rusiškas, o štai kompleksai turbūt lietuviški. Esate vis nepatenkintas savimi, nesiliaujate mokytis, prieš trejus metus pabaigėte ir kultūros vadybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
- O magistratūros studijoms ketinu pasirinkti politikos mokslus... Taip, neseniai įstojau ir į konservatorių partiją. Galima sakyti, konservatizmui prijaučiu nuo vaikystės. Mus, „Lietuvių namų“ auklėtinius, lankydavo G.Landsbergis-Žemkalnis, rengdavo patriotinių rašinių konkursus, apdovanodavo laureatus, nuolat atsirasdavau tarp jų. Šiam konservatyvių pažiūrų žmogui mes, sudėtingo likimo vaikai, nuoširdžiai rūpėjome. Tačiau tai nereiškia, kad man patinka tai, ką konservatoriai daro šiandien.
- Jūsų dainos pernelyg teigiamos. Kodėl neapdainuojate negerovių?
- Netraukia. Man jau trisdešimt, bet širdyje dar šviesu. Jei matau ką nors bloga, stengiuosi veikti, o jei nepajėgiu to pakeisti, stengiuosi atsiriboti. Laimei, gero regiu vis daugiau. Ką tik sumokėjau baudą, nes vairuodamas kalbėjau mobiliuoju telefonu. Padariau tai su džiaugsmu, nes nesulaukiau iš pareigūno jokios užuominos dėl galimybės papirkti.
Galėčiau sėdėti studijoje, kurti dainas atlikėjams ir gerai gyventi. Tačiau kai regiu nacionalizmo ar šovinizmo proveržius, antivalstybinius dalykus, negaliu nusėdėti: juk ir šou pasaulis gali prisidėti prie gyvenimo gerėjimo. Taip kilo mintis TV konkursui suburti „Vilniaus tarptautinį“ chorą, parodyti, kad nesvarbu, iš kur esi kilęs, kokia kalba kalbi, – esi savaip įdomus, vertas pagarbos.
- Netapote savimyla egoistas, nors aplinka, kurioje sukatės, tam palanki. Vis išsitempiate į sceną svetimą nežinomą žmogų, tarkime, gruzinę Šoreną Džianiašvili, su kuria laimėjote „Bronzinį mikrofoną“. O neseniai pasirodėte ir su visu būriu kalinčių merginų.
- Panevėžio moterų kalėjimo „Vilties“ chorui vadovauti sutikau ne iškart, tačiau pasišnekėjęs su merginomis apsisprendžiau. Nė viena iš jų neturi muzikinio išsilavinimo, techniškai gerai parengti pasirodymą kalėjime buvo labai sunku. Tačiau žinojau, kad ne tai svarbiausia. Konkursas yra kova, o į karą eiti verta tik su tais, kuriais visiškai pasitiki. Sunkiausia buvo rasti ne muzikinį kodą, o kelią į šių merginų sielas. Tačiau pavyko. Neabejoju, kad ir aš, ir jos prisiminsime tą šviesų metą.
- „Chorų karų“ žiuri buvo žiauroka šioms moterims, juk jų choro padėtis akivaizdžiai nelygiavertė.
- Merginos nuliūdo ne todėl, kad iškrito, o todėl, kad teko išsiskirti su filmavimo komanda, manimi. Atsisveikindamos verkė, o viena už visas pasakė, kad tai buvo gražiausia jos gyvenime. Ar įsivaizduojate, kokie jų gyvenimai? Neteisinu šių moterų, tačiau jos niekada nebuvo gerbiamos: mušamos, paliktos tėvų, atstumtos šeimos... Dalyvavimas konkurse joms – tai savigarbos atgavimas, galimybė grįžti į orų gyvenimą. Per tuos tris mėnesius jos užsiaugino viltį. Viena kalinė išėjusi pasiryžo įsteigti reabilitacijos centrą tokio paties likimo draugėms. Neabejoju, jų gyvenimai pasikeis į gera.
- Tačiau tuo abejoja dauguma Lietuvos piliečių: „Ne apie tokią Lietuvą svajojom!“
- Tai jaunos valstybės sindromas. Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje palyginti viskas yra gerai, tiesiog esame nuolat nepatenkinti savimi. Nesugebame sugretinti, nematome perspektyvos, žiniasklaida viską piešia juodai. O kuris nors tautietis, ilgiau nebuvęs gimtinėje, iš svetur grįžęs akis išpučia: kaip išgražėjo Lietuva! „Vilniaus tarptautinis“ choras, kuriam vadovavau, pernai „Chorų karų“ konkurse pasiekė finalą, turėjome daugiausia koncertų, visur buvome laukiami, kviečiami. Panašiai šiemet yra ir su „Vilniaus krašto“ choru, juk ne vien lenkai už jį balsuoja.
O kokio publikos palaikymo sulaukė „Vilties“ choras! Kurgi, sakykite, tas nepakantumas kitataučiams, kaliniams, lenkams? Priešingai, mūsų visuomenė yra atlaidi, atjaučianti, supratinga. Koncertuodami po Lietuvą su Ramūnu Rudoku ir Mariumi Jampolskiu prieš pasirodymą kviečiame publiką atviram pašnekesiui. Kartais išgirstame: „O ką jūs siūlote, man, teuždirbančiam čia 800 Lt, turinčiam bedarbę žmoną ir vaikų?“ Jo problemos negaliu šiandien išspręsti, bet tam yra politika.
- Ar dėl to ir ketinate su ja susidėti?
- Šis posūkis neatsitiktinis ir tikrai ne dėl piaro. Negaliu likti ramus, jei matau kažką bloga mūsų valstybėje. Neketinu taisyti ir kolegų, pramogų pasaulio atstovų, sugadinto įvaizdžio, nors man gėda dėl tų, kurie sulindo į Seimą ar ketina ten brautis dėl pramogos ar naudos. Ar gali vadovauti šaliai, jei nesuvaldai savęs? Daug neišsemtų galimybių visuomeninėje veikloje. Sūnui Ričardui nedrausiu mokytis svetur, lai pasibasto po pasaulį, kad grįžęs suprastų: niekur nėra geriau nei namuose.
Neseniai koncertavau Norvegijoje, vyksiu į Didžiąją Britaniją, ten visur matau, kad lietuviai ilgisi Lietuvos, kad ir kaip ją keiktų. Manau, kad pagyvenęs JAV ir grįžęs tautietis nedrįs duoti kyšio valdininkui ar policininkui.
- Dėkui, Stanislavai, už pokalbį...
- Keista, kad nepaklausėte manęs apie asmeninį gyvenimą.
- Spaudoje skaičiau, kad neseniai išsiskyrėte su žmona: netaktiška būtų kamantinėti.
- O aš norėčiau pasisakyti šiuo klausimu. Manau, kad santuoka yra pats teisingiausias sprendimas kiekvieno žmogaus gyvenime, vienintelis civilizuotas būdas vyrui ir moteriai būti kartu. Kūriau dainas, knygas rašiau, keliavau, koncertavau, bet dėl ko visa tai? Tai neturėjo prasmės, tačiau kai man gimė vaikas, viskas stojo į savo vietas. Vienas tik pusiau gyveni, nes neturi dėl ko gyventi.
Dabar suprantu, kad skyrybos yra karti tiek mano, tiek mano buvusios žmonos klaida. Juk visi vyrai iš esmės yra vienodi, kaip ir moterys: išsiskyręs ir susiradęs į porą kitą, vis tiek suklupsi prie to paties akmens.
