– Ar žiūrovų sprendimas atiduoti laurus Valių-Kizelių šeimai jums buvo šiek tiek netikėtas?

– Ne, tikrai nebuvo. Mano nuomone, laurų vertos buvo visos keturios šeimos. Tad bet koks žiūrovų sprendimas manęs nebūtų nustebinęs.

– Du mėnesiai šiame projekte jums nebuvo tuščiai praleistas laikas?

– Man tai buvo tam tikra gyvenimo patirtis. Juk ne taip dažnai sutiksi iš įvairių Lietuvos vietų susibėgusias ir entuziastingai dainuojančias šeimas. Buvo labai gražu.

– Kas buvo labiausiai netikėta?

– Vienas iš tokių momentų – tai Sašenko šeima. Aš žinojau Eveliną Sašenko, bet kad dainuoja dvi sesutės – tikrai ne. O kai prie jų dar prisijungė ir tėvelis – buvo visai šaunu.

– Ar jums nesunku kritikuoti kitus?

– Kad tos kritikos lyg ir nebuvo daug – tik pastabos ar patarimai. Kritikuoti neturėjau tikslo. Visi buvo tokie užsidegę ir azartiški.

– Turėjote savo favoritų?

– Favoritų turėjau, tačiau absoliutaus nebuvo. Ne visiems atlikėjams visada vienodai gerai sekėsi. Beje, pusfinalyje visiems sekėsi prasčiau nei kitose laidose. Matyt, stresas kišo koją. 

– Ar nuskambėjusias jūsų repertuaro dainas priėmėte kaip papirkinėjimą?

– Tik „Sare Roma“ padainavo mano dainų. Man buvo įdomu susipažinti su kitokiu požiūriu į mano dainas. Tačiau nesakyčiau, kad toks ansamblio sprendimas buvo tarsi bandymas mane papirkti. Manęs taip lengvai nepaimsi.

– Ar manote, kad „Šeimų dainos“ – tik trumpalaikė TV pramoga?

– Tikrasis projekto žavesys yra tai, kad jis išjudino įvairias Lietuvos provincijos vietas ir davė puikų akstiną šeimoms susiburti, o miesteliams palaikyti savo atstovus.

– Jūsų šeimoje taip pat buvo daug muzikalių žmonių?

– Deja, tokių mano šeimoje nebuvo.


– Tad iš ko paveldėjote dainininko talentą?

– Mama sakė, kad greičiausiai iš jos senelio vargonininko. Mano senelis taip pat buvo vargonininkas. 

– Giminės pobūviuose jus palaikančių dainininkų nebūdavo?

– Mėgėjiškai ne vienas padainuodavo, tačiau ypatingo entuziazmo dainuoti daugiau nebuvo.

– Kas labiau palaikė jūsų polinkį muzikai – tėtis ar mama?

– Visur ėjau ir veržiausi pats – ir į muzikos mokyklą, ir į berniukų chorą. Tėvai manęs nei stūmė, nei stabdė.


– Koks gyvenimo etapas jums yra prasmingiausias?

– Sakyčiau, visi yra skirtingai prasmingi. Ir jaunystė, lydima maksimalizmo bei azarto, ir branda, kai suvoki, ką daryti ir ko nedaryti. 

– Ar šiandien jums užtenka koncertų?

– Vasarą jų būna daugiau, ypač pajūrio regione, žiemą – mažiau. Koncertuoju vidutiniškai dešimt kartų per mėnesį. Man to užtenka, kad išlaikyčiau muzikinę formą ir nepervargčiau.