– Ar žiūrovų sprendimas atiduoti laurus Valių-Kizelių šeimai jums buvo šiek tiek netikėtas?
– Ne, tikrai nebuvo. Mano nuomone, laurų vertos buvo visos keturios šeimos. Tad bet koks žiūrovų sprendimas manęs nebūtų nustebinęs.
– Du mėnesiai šiame projekte jums nebuvo tuščiai praleistas laikas?
– Man tai buvo tam tikra gyvenimo patirtis. Juk ne taip dažnai sutiksi iš įvairių Lietuvos vietų susibėgusias ir entuziastingai dainuojančias šeimas. Buvo labai gražu.
– Kas buvo labiausiai netikėta?
– Vienas iš tokių momentų – tai Sašenko šeima. Aš žinojau Eveliną Sašenko, bet kad dainuoja dvi sesutės – tikrai ne. O kai prie jų dar prisijungė ir tėvelis – buvo visai šaunu.
– Ar jums nesunku kritikuoti kitus?
– Kad tos kritikos lyg ir nebuvo daug – tik pastabos ar patarimai. Kritikuoti neturėjau tikslo. Visi buvo tokie užsidegę ir azartiški.
– Turėjote savo favoritų?
– Favoritų turėjau, tačiau absoliutaus nebuvo. Ne visiems atlikėjams visada vienodai gerai sekėsi. Beje, pusfinalyje visiems sekėsi prasčiau nei kitose laidose. Matyt, stresas kišo koją.
– Ar nuskambėjusias jūsų repertuaro dainas priėmėte kaip papirkinėjimą?
– Tik „Sare Roma“ padainavo mano dainų. Man buvo įdomu susipažinti su kitokiu požiūriu į mano dainas. Tačiau nesakyčiau, kad toks ansamblio sprendimas buvo tarsi bandymas mane papirkti. Manęs taip lengvai nepaimsi.
– Ar manote, kad „Šeimų dainos“ – tik trumpalaikė TV pramoga?
– Tikrasis projekto žavesys yra tai, kad jis išjudino įvairias Lietuvos provincijos vietas ir davė puikų akstiną šeimoms susiburti, o miesteliams palaikyti savo atstovus.
– Jūsų šeimoje taip pat buvo daug muzikalių žmonių?
– Deja, tokių mano šeimoje nebuvo.
– Tad iš ko paveldėjote dainininko talentą?
– Mama sakė, kad greičiausiai iš jos senelio vargonininko. Mano senelis taip pat buvo vargonininkas.
– Giminės pobūviuose jus palaikančių dainininkų nebūdavo?
– Mėgėjiškai ne vienas padainuodavo, tačiau ypatingo entuziazmo dainuoti daugiau nebuvo.
– Kas labiau palaikė jūsų polinkį muzikai – tėtis ar mama?
– Visur ėjau ir veržiausi pats – ir į muzikos mokyklą, ir į berniukų chorą. Tėvai manęs nei stūmė, nei stabdė.
– Koks gyvenimo etapas jums yra prasmingiausias?
– Sakyčiau, visi yra skirtingai prasmingi. Ir jaunystė, lydima maksimalizmo bei azarto, ir branda, kai suvoki, ką daryti ir ko nedaryti.
– Ar šiandien jums užtenka koncertų?
– Vasarą jų būna daugiau, ypač pajūrio regione, žiemą – mažiau. Koncertuoju vidutiniškai dešimt kartų per mėnesį. Man to užtenka, kad išlaikyčiau muzikinę formą ir nepervargčiau.