Dainininkas, kompozitorius, prodiuseris Stepas Januška kartu su grupe „Studija“ šiemet švenčia savo kūrybos 30-metį. Būdamas ištikimas savo stiliui, net ir populiarias dainas kurdamas pernelyg nenutolsta nuo džiazo ir niekada nesivaiko trumpalaikio populiarumo. S.Januška stabilus ir asmeniniame gyvenime. Su žmona jau atšventęs sidabrines vestuves, jis tvirtai teigia, kad meilė vienam žmogui gali trukti visą gyvenimą.
Karjeros pradžia – kolūkyje
„Grupės „Studija“, o kartu ir mano, kaip profesionalaus muzikanto, startas buvo kolūkyje, – šypsosi S.Januška. – Mes, Klaipėdos konservatorijos džiazo katedros studentai pirmakursiai, kaip tais laikais buvo įprasta, buvome išvežti į rudens talką kolūkyje prie Tirkšlių miestelio Mažeikių rajone. Vakarais skambindavome gitaromis, taip ir sumanėme įkurti grupę.“
Tirkšlių kultūros namuose jaunuoliai pradėjo groti šokiuose.
„Grupės sudėtis per 30 metų mažai pasikeitė, – pasakojo dainininkas. – Tapome kaip šeima, labai gerais draugais.“
Nesikeitė ir muzika – joje visada gyva fanki, soulo, džiazroko dvasia. Iš pradžių klaipėdiečių kolektyvas buvo labiau žinomas džiazo muzikos gerbėjams.
„Studija“ daugiausia grojo šio žanro festivaliuose ir Klaipėdos naktiniame bare „Neringa“. „Į šį barą atvažiuodavo muzikantų iš kitų miestų paklausyti, kaip skamba mūsų grojamas džiazrokas, – prisimena S.Januška. – Ilgai mūsų dainos skambėjo tik anglų kalba ir labiau buvome žinomi džiazo gerbėjams.“
Populiarumas atėjo po Palangos festivalio „Jaunystė“, kuriame S.Januška dainavo „Mergaitė ir regis“. „Nuo tada mus ėmė kviesti televizija, tapome plačiai žinomi, tad reikėjo sukurti lietuviškų estradinių dainų repertuarą“, – pasakojo dainininkas.
Talentas išsiskleidė armijoje
Apie 80 dainų parašęs S.Januška kūrėjo talentą savyje aptiko po studijų, tarnaudamas armijoje. „Man buvo 26 metai, jau buvau pagarsėjęs kaip džiazo dainininkas, todėl manęs laukė Rygoje esančio karinio dalinio štabo orkestras. Jame grojau klarnetu – šiuo instrumentu išmokau groti dar paauglystėje“, – pasakojo atlikėjas.
Armijoje S.Januška dainavo ir kareivių suburtoje grupėje. „Tai buvo tikras internacionalinis ansamblis, – kalbėjo S.Januška. – Dainavau latviškai, estiškai, rusiškai. Ten pradėjau kurti ir lietuviškas dainas, nes jos karininkų namų šokiuose skambėjo kaip užsieninės.“
Iki tol S.Januška nemanė, kad gali būti ir kompozitoriumi. „Pradėjęs kurti, ėmiau savo dainoms ir tekstus rašyti, nes manau, kad kūrėjas geriausiai žino, kaip turi skambėti dainos žodis“, – aiškino atlikėjas.
Sovietmečiu tekstus dainoms galėjo rašyti tik oficialų poeto vardą turintys kūrėjai, todėl kiekvieną dainą S.Januškai teko derinti Kultūros ministerijoje.
„Ten cenzoriai pataisydavo vieną kitą žodį ir paskui oficialiai buvo skelbiama, kad muzika – mano, o žodžiai – kurio nors ministerijos valdininko, – šypsojosi S.Januška. – Bet koncertuose į cenzorių pataisas nekreipdavau dėmesio ir dainavau savas versijas.“
Literatūriniais gabumais S.Januška pasižymėjo dar mokyklos laikais. „Būdamas moksleiviu bandžiau rašyti apysakas, apsakymus, pamfletus į mokyklos sienlaikraštį, – sakė muzikantas. – O per literatūrinės temos egzaminą, stodamas į konservatoriją, rašinį parašiau eiliuota odės forma.“
Išpildė mamos svajonę
Dainininkas gimė ir augo Tytuvėnuose, Kelmės rajone, vėliau – Jurbarke. „Vaikystėje apie muzikanto duoną negalvojau, – pasakojo S.Januška. – Buvau judrus, pasiutęs vaikas. Anksti susiformavo atsakomybės jausmas, nes turėjau prižiūrėti jaunesnį brolį ir dvi seseris. Tėvai daug dirbo, todėl anksti tapome savarankiški. Mano tėvas buvo ekskavatorininkas, mama – pardavėja, tačiau labai mylėjo dainą, šokį, o savo neįgyvendintą svajonę norėjo matyti vaikuose, – kalbėjo S.Januška. – Ji mus su broliu ir atvedė į Jurbarko muzikos mokyklą. Brolis po kurio laiko ją metė, o aš likau.“
S.Januška ir mokydamasis muzikos mokykloje rasdavo laiko pažaisti kieme futbolą, lankė lengvosios atletikos treniruotes, dalyvavo ilgų distancijų bėgimo varžybose.
Abejonių kryžkelė
Muzikos mokykloje S.Januška pasirinko klarneto klasę. „Fortepijonu mokytis nenorėjau, o pučiamieji man buvo nežinoma sritis, tad juos ir pasirinkau“, – prisipažino dainininkas.
Klarneto studijas tęsė ir Klaipėdoje, įstojęs į Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. 15-metis paauglys nepasidavė didmiesčio pagundoms ir nesimėgavo laisve ištrūkęs iš tėvų globos.
„Aišku, nebuvau uždaras, gyvenome linksmai, bet saikingai, – prisimena S.Januška. – Turėjau išgyventi iš 30 rublių stipendijos, tačiau man tai nebuvo sunku, greitai prisitaikiau prie savarankiško gyvenimo.“
Pabaigęs aukštesniąją mokyklą, S.Januška kaip klarneto muzikantas nematė patrauklios ateities. „Galėjau įsidarbinti kokiame nors orkestre, bet norėjosi kažko daugiau, – aiškino atlikėjas. – Buvau atsidūręs kryžkelėje ir jau maniau, kad pasuksiu kitu, ne muzikanto keliu.“ Kadangi visada domėjosi istorija, geografija, užsienio kalbomis, tad mąstė apie šių sričių studijas.
„Buvau su dokumentais nuvykęs ir į Vilniaus universitetą, Istorijos fakultetą, – pasakojo dainininkas. – Tačiau pabuvęs universiteto raštinėje pajutau tam tikrą kanceliarinį kvapą ir supratau, kad kabinetinis darbas – ne man. Grįžau į Klaipėdą. Ten eidamas gatve sutikau profesorių Praną Narušį. Pasiguodžiau nežinantis, ką daryti. Jis pasakė, kad konservatorijoje steigiama Estradinės muzikos katedra (vėliau ji pervadinta Džiazo katedra) ir paragino stoti į ją. Nedvejojau.“
Iš pradžių ir konservatorijoje S.Januška nesiskyrė su klarnetu. „Bet antrame kurse paprašiau pervesti mane į vokalo studijas, taip pagaliau atitrūkau nuo šio instrumento, – nusijuokė estrados žvaigždė. – Tačiau savo pirmąjį instrumentą išsaugojau ir retkarčiais juo namuose pagroju.“
Tiki meile
Muzikanto gyvenimas nėra ramus: vakariniai koncertai, gastrolės, pobūviai, vakarėliai. Nenuostabu, kad nemažo būrio talentingų žmonių asmeniniai gyvenimai būna permainingi ir dramatiški, neišvengta skyrybų. Tačiau S.Januška su žmona Rima kartu jau beveik tris dešimtmečius, užaugo ir sūnus.
„Beje, jis pasuko visai kitu keliu nei tėvai ir su muzika neturi nieko bendra“, – sakė S.Januška. Su būsima žmona dainininkas susipažino studijų metais konservatorijoje. „Ji yra muzikos mokytoja, – pasakojo atlikėjas, – o kartu ir pirmoji mano dainų klausytoja bei kritikė.“
S.Januška sakė dar paauglystėje žinojęs, kad tuoksis tik su tokia moterimi, su kuria galės gyventi iki mirties. „Santuokoje abu turi būti atsakingi pirmiausia kiekvienas už save, turėti aiškias vertybes, tik taip galima pasiekti bendros laimės, – dalijosi savo šeimos laimės receptu S.Januška. – Man nesuprantama, kai muzikantas meta grojimą dėl to, kad to neva neleidžianti jo žmona.“
S.Januška mano, kad žmonės dar prieš vedybas būtinai turi išsiaiškinti, ar galės priimti vienas kitą tokius, kokie yra. „Mes su Rima dar prieš santuoką daug kalbėjomės apie vienas kito pomėgius, darbus, todėl ji prieš tekėdama puikiai žinojo, jog teka už muzikanto, koks yra jo darbo ritmas ir panašiai“, – kalbėjo S.Januška.
Atlikėjas sako tikįs amžinąja meile. „Taip, ji tikrai yra, – kalba jis. – Kai randi savo žmogų, meilė laikui bėgant gali tik tobulėti, bręsti ir niekada nesibaigti. Aišku, jei žmogus pernelyg pragmatiškas ir nejautrus, to pasiekti sunku.“
Mėgsta keliones
S.Januška daug skaito istorinės, mokslinės fantastinės literatūros. Nuo mažens renka pašto ženklus ir labai mėgsta keliauti. „Mėgstu tiesiog važiuoti automobiliu, – kalbėjo jis. – Galiu nuriedėti kad ir tūkstantį kilometrų. Kartais pajuokauju, kad mielai būčiau taksi vairuotoju.“
S.Januška mėgsta ir keliones į kitas šalis. „Didelį įspūdį paliko Islandija, Kuba, Honkongas, Jungtiniai Arabų Emyratai, – pasakojo atlikėjas. – Kai kuriuose kraštuose teko pabūti po kelis mėnesius. Tada geriau pajunti šalies dvasią, nuotaikas.“
Labiausiai jam įsiminė užsienio šalies atmosfera: žmonės, kvapai, gamtovaizdžiai. „Šie įspūdžiai praturtina sielą, praplečia akiratį, – kalbėjo jis. – Svetur patirti pojūčiai kartais netikėtai atgyja ir Lietuvoje: štai eini gatve Klaipėdoje ir pamatai, kad tuo momentu dangus virš miesto toks pat kaip Islandijoje, arba pajunti panašų kvapą kaip kuriame nors kitame tolimame krašte.“
