Todėl visiškai normalu, kad keliolikos tūkstančių gyventojų teritorijoje Senajame Urgenče, vos ne kas trečias garažas - autoservisas. Matyt trečdalis pajamų čia atkeliauja per tepaluotas meistriukų rankas.
Dar pirmuosius 50 km kažkaip laviravom tarp duobių ir akmenų. Tačiau kažkur gavom per pilvą, o „Pagieža“ buvo pasiųsta į nokdauną.. Kova nešvari, nes duobės uždengtos dideliu dulkių sluoksniu, tad dažniausiai net neįsivaizduoji, kur tavęs laukia pasala. Keliaujant šiuo, labai stipriai su “Šilko kelio“ tiesiogine prasme nesuderinamu kažkuo, kas vadinasi „važiuojamąja dalimi“, teko registruotis trijuose postuose.
Elementari procedūra, kurios metu automobilių numeriai ir keliautojų duomenys įamžinami milicininkų sąsiuviniuose. Tuo pat metu pareigūnų stalų stalčiai papildomi keletu banknotų iš vairuotojų delno, perduodamų pasisveikinant.
Mikliai ir gražiai tai vyksta. Rankų judesiai įgudę. O mokama tiesiog šiaip, nervus tausojant, kad poste karštyje sėdintis pareigūnas pasijustų įvertintas ir gerbiamas. Matyt, kad galima būtų ir pataupyt, bet argi norėsi, kad bepildant popierius milicininko pieštukas nulūžtų, arba pietų metas netikėtai prasidėtų.
Tiesa mes - kas kita. Esam įdomūs ir niekas net neužsimena apie kokį nors „ramybės mokestį“. Geraširdiški vyrukai. Dar ir ne be Vytaro vis veikiančio burtažodžio „tarnavau čia pas jus“. Dar daugiau auksinių dantų pasimato. Beje, be aukso burnoj čia kol kas laksto tik tie, kam dar pieniniai dantys neiškritę.
Tokios mados, matyt, o ir pasirinkimo nėra.. Arba vaikščiok be dantų..
Žodžiu, prie pirmojo posto konstatuojam, kad raudonasis „mercedesas“ stipriai kraujuoja. Greičio dėžei reikalingas skubus tepalo perpylimas ir žaizdos lopymas. Situacija dviprasmiška. Likusius pusantro šimto teks skubėt įveikt, kol neišbėgo visas tepalas. Bet lėkt negali, nes kelias - tragedija.
Paspausi - viskas, gali visas pusantros tonos palikti tiesiog čia pat, kaip paminklą kritusiems. Sako, jau rugsėjo mėnesį čia bus idealus asfaltas su gėlytėmis pakraščiuose.
Darbai vyksta, bet ilgokai tektų laukt. Maža to, pradeda iš vamzdelio prie karterio lašėti jau kita substancija. Benzinas ryjamas springstant, bet dideliais gurkšniais, tad jau savų atsargų nebeužtenka. Gerai, kad Jonas pasitaupęs. Išgelbsti.
Likusias kelias valandas tenka važiuoti keistos būsenos. Maždaug, kaip būna, kai suvalgai ko nors tokio, kad dugną pramuša, o artimiausias netinkamo organizmui turinio išlaisvinimo punktas kaži kur. Suprantat, apie ką aš?
Tik tyli ir galvoji apie vieną - kaip greičiau atvažiuot.
Paskutiniajame poste prie Konya Urgenčio milicininkas buvo arba itin jautrus kitų bėdom, arba labiau domėjosi sustabdyta vestuvininkų kolona. Nes mus įregistravo tik kaip „trys „mercedesai“ iš Lietuvos“ ir nekankinęs leido ieškoti autodirbtuvių.
Prasidėjo skubi reanimacija. Ir jau po 15 minučių paaiškėjo, kad pacientės būklė ne tokia ir bloga. Metalas sveikas, tik sulankstytas. Teko sutvarkyti sudraskytus vamzdelius ir viskas! Džiaugsmas, saliutai ir konfeti aplink!
Važiuosim toliau ir ką tik įveikta 9 tūkstančių kilometrų riba dar ne paskutinė! Paklausius, kiek teks suploti už darbą, išgirdom atsakymą, kad lygiai tiek, kiek mums negaila. Ko čia gailėt!
Ištraukėm iš bagažinės į kelionę pasiimtą televizorių „Šilelis“ ir įteikėm meistriukui: “beri, „Pole čiudes“ smotretj budeš!” Vaikinukas net amo neteko iš laimės, kai dar priedo davėm jungtį, kad automobilyje žiūrėt galima būtų.
Žmogui penkios kalėdos vienu metu, o „Pagiežai“ mažiau svorio vežt. Visi laimingi.
Atrodė, kad puikią nakvynę radom pas nuostabius žmones Konya Urgenče. Priėmė mus, ant stalo skanėstų iš karto patiekė. Tik štai po pusvalandžio šeimininkas nudelbęs akis atėjo ir pradėjo atsiprašinėt, kad teks persikelt į viešbutį.
Turkmėnijoje užsieniečiai turi registruotis tam skirtose vietose ir tik ten nakvoti. Su vietos milicija jis susitarė, bet imigracijos tarnyba nesukalbama - per daug jau esam ryškūs.
Kaip tyčia, šiame mieste yra tik viena tokia vieta - baisiausias pastatas visame pasienyje, paskutinį kartą remontuotas dar mongolų invazijos laikais Čingis Chanui gyvam esant. Bet variantų nėra. Palaukėm, kol šeimininkė su milicininku pabaigs kortų partiją, palikom pasus ir miegot.
Užtat valdžios saugomi ir vietos tvarkai nenusižengę.
27 diena Gegužės 15
Šioje kelionėje mes pabuvojome devyniose šalyse. Jei muitinė yra jau šalies teritorija, tad prisiminus nesėkmingą bandymą važiuoti per Ukrainą - reiškia, kad šis skaičius tampa apvalus - dešimt.
Ir pradedant nuo Bulgarijos - Turkijos sienos, kiekvienas naujas antspaudas pase - įvykis, kuris tampa iš tų, labiausiai pasakojamų ir nuo tikslių faktų, labiausiai „remiksuojamas“ sulyg kiekvienu nauju atlikimu, t.y.- perpasakojimu.
Pirmą vakarą Uzbekijoje susipažinome su simpatiška jaunųjų architektų pora iš Šveicarijos, gyvenusia su mumis pas nenumaldomą plepį, geraširdį Rašidą. Šie jaunuoliai, jau tris savaites keliaujantys po kraštą, tapo mums taip reikalingu įspūdžių garo nuleidimo objektu.
Sakoma, kad geriausias pašnekovas yra tas, kuris tyli ir klauso. Tąsyk jie buvo idealūs pašnekovai. Žinoma, patys išprovokavo laviną istorijų savo smalsumu, o mums tik to ir tereikėjo. Iš šalies galėjo atrodyt lyg senas karo veteranas, kovęsis dešimtyse mūšių, pasakoja savo istorijas geltonsnapiui, kuris tik rytoj laukia savo pirmos kovos.
O kalba jaunasis, vien tuomet, kai senasis karys prisidega pypkę arba priglaudžia prie lūpų taurę. Štai tik mūsų pasakojimai dar gan tikslūs, kadangi pasakojami pirmuosius kartus.
Tad išvažiavimas iš Turkmėnijos buvo patiektas šviežias ir natūralus, lyg pirmojo virimo sriuba. Palikę nakvynės viešbutį, kuris atrodė turėtų sugriūti vos pasigirdus „Pagiežos“ užsimiegojusiam, dar užkimusiam balsui, leidomės užrašo „exit“ link.
Pakeliui dar į kelionę jų skaniųjų mėsos pyragėlių (samsy) prisikrovėm iš tetos, kuri vos neįsižeidė, kai pasakėm, kad sumokėjom už perpus mažiau, nei gavom.
„Tik imkit ir važiuokit, kelias tolimas, pravers“. Skalsu kalbos. Jau iki pirmo pasieniečio pusė buvo sunaikinta.
Sienos įveikimas nuo kompiuterinio žaidimo skiriasi tuo, kad jei pastarajame, praėjus lengvesnį „lygį“ laukia sudėtingesnis, čia niekada negali prognozuot, kas bus kitame kabinete.
Pirmąją lygtį su dviem nežinomaisiais pareigūnų apranga įveikėm sėkmingai. Išmoktos istorijos, keletas lengvų juokelių ir laisvi. Įskaita pasirašyta. Toliau - pas kitą dėstytoją. Šis gi „civiliokas“ pasitaikė.
Štai sporto rezultatus man tragiškai nesiseka atspėt, bet su kuriuo pareigūnu bus problemų - jau jaučiu gan tiksliai. Nesuklydau ir dabar. Per paslaugus kažkoks: tai taip toli keliaujat, sėskit, pakalbėkim... Aišku. Ims.
Ir prasidėjo. Jam labai gėda ir nepatogu už savo šalį, bet ką tik šis jautrus džentelmenas sulaukė viršininko skambučio. Buvo pranešta, kad mums įvažiuojant į Turkmėnijos respubliką pareigūnai apsiriko ir paskaičiavo tragiškai klaidingai mums priklausančią mokėti kompensaciją už čia esančią žemą kuro kainą.
Pradėjo kažką vynioti apie tai, jog iš vis turėjom atvažiuoti per kitur ir išsakė dar porą sau prieštaraujančių, visiškai nelogiškų teiginių. Tik jis, aišku, dar mūsų nesulaukęs, jau ėmėsi kovoti už teisybę.
Deja viskas, ką šiam auksakalbiui pavyko padaryti - išsiderėti, kad sumokėtume tik 120 dolerių. Žodžiu - kalba ir verkia, kaip jam gėda, kokia neteisybė, kaip mūsų gaila. Ir mums nesmagu, kad šiam doram piliečiui tiek nemalonumų sukėlėm. Bet gobšumas stipresnis, tad tą pinigą kažkaip gaila atiduot.
Žengiam pirmąjį ėjimą. Žvalgybinį ir lengvą: suprantam, koks sunkus jo darbas, bet mes juk jau tiek kelyje, elgiamės pagal tvarką, o pinigų teliko du kart benzino užsipilt ir tris kart duonytės su Tarchūnu nusipirkt.
Neveikia šmikio. Verkia pasikūkčiodamas, kaip jam gaila, bet tarnyba - aukščiau visko. Ims. Na jau ne, varom apie tai, kad už tokį negražų elgesį su svečiais mes, grįžę į Lietuvą, viską papasakosim per programą „Vrėmia“ ir jo prezidentas bus labai nepatenkintas.
Bet 10 dolerių pasiūlom. Šiek tiek suveikia: nueina, uždaro kabineto duris ir atidaro langą. Pradeda degt. Bet vis tiek savo. Tiek - mažai ir čia išvis ne vieta derėtis. Juk viršininkas liepė. Jam bus nemalonumų.
Tada paleidžiam sunkiąją artileriją: imu telefoną ir maigydamas atsitiktinius mygtukus pranešu, kad turim rimtą bėdą, nes esam be pinigų, tad reikia skambint Lietuvos ambasadai ir prašyt pagalbos. Aišku, jie būtinai paklaus, kam pinigai, tad teks papasakot.
Tuo pat metu stengiuosi nuraminti ir pradžiuginti, išreikšdamas viltį, kad gal visai nereiks mokėt, nes ambasadorius paskambins jo viršininkui ir viską suderins.
Yra! Vaikinas praranda pozicijas ir praneša, kad jokiu būdu nenori, kad taip įvyktų, nes mes tik be reikalo gaišim laiką, tad jis, rizikuodamas savo tarnybine padėtimi, pats mus praleis jau už 30 dolerių.
Pridedam 10, sakydami, kad juos dar buvom pasilikę paskutinius, kiti - pas Jono žmoną, o ji neduos. Suprantamas tarptautinis argumentas, kuriuo kova baigta. Tik dar esame paprašomi niekam apie tai nepasakoti, nes jis kovoja už mus tik todėl, kad labai esam malonūs žmonės.
Va belgai vakar mokėjo. Tokia tvarka. Suprantama. Čia, be supratimo apie post-sovietinėje erdvėje daug kur išlikusią „tvarką“, sumokėsi dar ir Naujosios Zelandijos ekologinį mokestį. Nes viršininkas skambino.
Tik ne visi tokie jie čia. Štai per sieną praleidę muitininkai išties malonūs, Sabonį žino. Ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubą. Ir užlaiko kiek ilgiau tik grynai žmogiško smalsumo vedami. Geri čia žmonės. Ir šalis keičiasi. Tik interneto trūksta, bet su naujausiomis technologijom nepakovosi.
Atsiras. Viskas bus su jais gerai. Dar po pusvalandžio, be ypatingų nutikimų, mums ištaria: Sveiki atvykę į Uzbekiją. Taip. Tai paskutinė šalis mūsų kelionėje.
Iki Taškento tik apie tūkstantį kilometrų.