Pirma diena, šeštadienis. Avialinijos iš Kauno nuskraidina mus į Londoną, kuris kaip tik ruošėsi karalienės jubiliejui. Pilnas miestas turistų, visur plazda Didžiosios Britanijos vėliavos. Kelios nuotraukos atminčiai, viešbutyje - kelios stiklinės gaivaus gėrimo ir keliaujame į lovą, kadangi mūsų reisas į Freetowną per Paryžių yra labai ankstyvas.
Antra diena, sekmadienis. Lengva sumaištis ir dozė adrenalino, kol užsiregistruojame skrydžiui, bet viskas baigiasi sėkmingai ir po 6 valandų skrydžio lėktuvas leidžiasi Gvinėjos Respublikoje, o už valandėlės ir Sierra Leones sostinėje Freetowne. Po valandėlės (13 žmonių viename automobilyje) pajudame link kelto, kuris yra bene vienintelė priemonė pasiekti sostinę. Atvažiuojame jau sutemus, sėdame į keltą ir laukiame, kol jis užsipildys. Keliantis sutinkame graikų gydytojų šeimą, kuri keliauja po Afriką ir savo laiką bei energiją skiria tam, kad apmokytų vietinius gydytojus kovoti su maliarija. Įstrigo tai, kad šie žmonės be jokio atlygio atlieka savo misiją ir net patys po kelis kartus persirgę šia liga neprarado užsidegimo ir noro padėti kitiems. (Vyras, susirgęs maliarija, buvo ištiktas komos). Įspūdinga...
Keltas artėja link kranto ir visus baltuosius perspėja, kad lipant į krantą reikia ypatingai saugotis ilgapirščių. Nepraeina nei 15 min., kai išlipus į krantą vienas britas visas perbalęs sušunka: „Mano pasą pavogė!“ O kaip gi kitaip, kai pasas laikomas kelnių kišenėje... Kyla šurmulys, bet belieka tik kaltint save ir judėti link viešbučio... Tiesa, britui pasiseka, nes pajudėjus per automobilio langą netikėtai įskrenda nelaimėlio pasas. Kodėl buvo sugrąžintas dokumentas - lieka paslaptis.
Pirmą kartą tenka matyti miestą, kuriame visiškai nedega šviesos. Lietuvos laiku 3:30 - velniškai ilga diena...
Trečia diena, pirmadienis. Vykstame link Makenio, kuriame ir vyks maratonas. Atvykę i Makenį užkandame ir po pietų toliau tęsiame kelionę į atokiausią ir skurdžiausią Sierra Leonės regioną - Tambakha. Kelias - nerealus, vienos duobės, todėl važiuojame tikrai lėtai. Pradeda lyti ir paaiškėja, kas šiandien iki tamsos jau nebespėsime persikelti per upę, už kurios ir plyti Tambakha. Apsistojame neaiškios paskirties pastate. Užkuriams generatorius, dušą atstoja kibiras vandens, greitai užtiesiame „antimoskitinį“ tinklą ir krentame miegoti. Už lango romantiškai svirpia cikados..
Ketvirta diena, antradienis. Ryte Benas, Tomas ir Rebeka (mergina savanorė iš Londono, vykstanti su mumis į Tambakha) nusprendžia pabėgioti. Grįžta šlaputėliai, bet laimingi - ypatingas jausmas, kai iš kiekvienos trobelės išbėga vaikai ir mojuodami bei šypsodamiesi šaukia: "Apoto!" ("Baltas žmogus", - angl.)
Po gero pusvalandžio jau esame prie upės, per kurią tenka keltis keltu. Besikeliant paklausiau vietinių, ar upėje yra krokodilų ir gavęs neigiamą atsakymą nusimečiau drabužius bei stryktelėjau į vandenį.
Tomas su Olegu pasekė mano pavyzdžiu.
Už valandėlės pasiekiame pirmąją "mokyklą" ir čia mūsų kelionė įgauna naują atspalvį - visi aiškiai supratome, dėl ko čia važiavome ir kam rinkome lėšas... Mokykloje - keli kambarėliai, atstojantys klases. Kiekvienoje jų susispaudę po 40-50 mažųjų tambakiečių, keli nutriušę vadovėliai. Apie elektrą ir vandenį nėra net kalbos... Bet visur šypsenos iki ausų ir skamba tas pats žodis "Apoto! Apato!"...
Padovanojome vaikams futbolo kamuolį - kyla didžiulis šurmulys ir visa mokykla pasileidžia į futbolo aikštelę gainioti kamuolio.Pabendravę su vaikais keliaujame į kitą kaimą, kur mus pasitinka vietiniai gyventojai dainomis ir šokiais. Įteikiame garbingiausiam regiono žmogui - seniūnui - Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėlius ir pradedame apsilankymus kitose regiono mokyklose.
Keliai – sunkiai pravažiuojami. Liūčių sezono metu galima pravažiuoti tik motociklu - automobiliai nepravažiuoja. Ir tikrai galėjome patys tuo įsitikinti, nes vienas mūsų džipas užklimpo baloje ir Olegui teko sėsti prie vairo, kad išvairuotų automobilį iš pelkyno. Vietiniam vairuotojui atrodė, kad reikia spausti akceleratorių ir visos problemos bus išspręstos.
Aplankę kelias mokyklas ilgai aptarinėjome įspūdžius - nuoširdžius vaikus, skurdą ir akmens amžiaus aplinką, vaikus, būriu puolančius prie maisto... Aiškiai suvokiame, kad Tambakha pasiliks mūsų atmintyje visam laikui. Būtent čia norėtume pastatyti mokyklą "Made in LT"!!!
Paskutinei mokyklai pritrūkome futbolo kamuolių, todėl atvykę į Makenį nupirkome tris ir su kita grupe išsiuntėme vaikams. Sutemus parsiradome į Makenį ir sutikome... Astą. Mums ji - tikras atradimas, nes tai medikė, jau tris kartus buvusi Ruandoje, kur savanoriavo lietuvių kilmės kunigo Schultzo įkurtame vaikų centre. Asta - tu šaunuolė!
Penkta diena, trečiadienis. Ryte prisimenamas pažadas pabėgioti. Bėgiojame. Naktį palijo, todėl bėgti yra gana lengva, tik prakaitas liejasi laisvai... Šiandien einame į miestą aplankyti šeimų, kurios dalyvauja verslumo skatinimo projekte. Jo schema paprasta bet efektyvi – šeimos, kurios priima atgal į šeimą vaiką iš gatvės, gauna mūsų akimis juokingai mažą (50 JAV dolerių) paskolą pradėti verslą, tam kad sugebėtų išleisti vaiką į mokyklą. Sutinkame, kad tai paprasta, bet efektyvi schema, padedanti išlaikyti programos tęstinumą ir didinti tikimybę, kad labdaros lėšos suteiks ilgalaikį tęstinį efektą. Miesto žmonės šiek tiek labiau susikaustę ir mažiau atviri nei Tambakhoje. Bet smagu matyti tuos mažus "versliukus" (pvz. muilo gamyba mediniame kibire), girdėti padėkos žodžius iš vietinių ir suprasti, kad kažkiek prisidėjome prie to, kad jų vaikai lanko tikrą mokyklą, o ne leidia dienas gatvėje.
Vakare su Olegu nusprendžiau užkopti į kalną, kuris yra netoli viešbučio. Kita komandos dalis eina į stadioną pažiūrėti vietinės lygos futbolo rungtynių. Paradoksas, bet viena "biedniausių" šalių pasaulyje turi stadioną, kuris ne daug kuo nusileidžia mūsų „Vėtrai“... Futbolas čia yra sporto šaka numeris vienas, du ir trys.
Tiek įspūdžių kol kas... Laukiame rytojaus, kai visą dieną praleisim su gatvės vaikais. Rytis planuoja juos pamokyti karate. Turėtų būti smagu.
L.Pobedonoscevo ir jo komandos akimirkos, užfiksuotos Afrikoje:
