Siaubą Katalonijoje iš arti stebinti lietuvė menininkė: labai tikiuosi, kad visi pervertinsime savo tautos herojų sąvoką

„Ilgai tylėjau, stebėjau, analizavau, vertinau situaciją... Katalonija labai greitai sureagavo į Italijoje esamą beviltiškos situacijos rimtumą ir iš karto ėmėsi veiksmų, kuriuos Lietuva tik dabar pradeda įgyvendinti, manau, kad ganėtinai pavėluotai, bet imasi.

Katalonijoj – ne karantinas, o visiška izoliacija: jokių pasivaikščiojimų parkuose, paupiuose, parduotuvėse, jokių naktinių klubų, restoranų ar kavinių. Per vieną dieną buvo uždaryti išvažiavimai iš miesto į miestą. Taikomos labai didelės baudos, jei automobilyje yra du žmonės.

Jokių išvykimų į sodybas, vilas ar pliažus. Parduotuvėse tvarka tarsi armijoje – vienas išeina, kitas įeina. Prie durų stovintis žmogus ir dalijantis vienkartines pirštines, purškiamas dezinfekcinis skystis, nubraižytos linijos, žyminčios atstumą, nekelia jokio streso – visi suvokia, kad taip reikia ir taip būtina!

Čia tokio dizainerių bumo kaip Lietuvoje (kuris sukurs kietesnę kaukę, ar Audrutė, ar Airidutė, ar kita „-utė“) nėra – rišamės ant veidų skaras, plauname, lyginame ir vėl, kai prireikia, naudojame.

„Zara“, „Mango“ sustabdė savo tiesioginį darbą ir sėkmingai siuva kaukes ligoninėms. Mano miesto picerijos susivienijo – per dieną iškepama po tūkstantį picų ir vežama gydytojams.

Tėvai sėdi su vaikais, niekas nedejuoja, nes auklės čia ir taip niekada nebuvo populiarios, o mokytojai gerbiami ir vertinami. Labai tikiuosi, kad po viso šito reikalo ir Lietuvoje ne tik vaikai, bet ir tėvai mokyklų duris bučiuos ir puls mokytojams po kojomis.

Pasakyta pedagogo pastaba buvo vertinama kaip patyčios, o pakeltas balsas – kaip psichologinis smurtas! Įdomu, kiek kartų tėvai, dabar sėdėdami su vaikais, buvo pakėlę balsą ar pasakę pastabą? Tėvai geriau už mokytojus išmanė fiziką, chemiją ir matematiką! Puiku! Dabar turite progą parodyti vaikams savo sugebėjimus!

Matau tik pozityvumą! O katalonai pamatė save „veidrodyje“ – atpažino savo itališką mentalitetą, kai, atsiprašant, geriau numirs, bet „paėsti“ pas seną motiną vakare nueiti neatsisakys, nes, matai, tokia šimtametė tradicija jokiu būdu negali būti sutrypta; dabar tai lieka labai svarstytinu reikalu.

Ir ačiū Dievui! Aš vis laukiau, kada šitos Viduržemio jūros šalys pagaliau supras, kad be saiko kišti į pilvus didžiulius maisto kiekius naktimis yra ne svarbiausias dalykas gyvenime. Sulaukiau!

Keisti įsisenėjusį mentalitetą taip pat labai sveikintina – matau didelį pozityvumą!

Nors, kaip viena ponia sako, kad mums, lietuviams, jų žmogiško solidarumo įpročių nesuprasti. Gal ir nesuprasti!

Tai dabar, kai trypia visi žmoniškai solidariai balkonuose šokdami, tikiuosi, kad ir meldžiasi.

Dar labai tikiuosi, kad visi pervertinsime savo tautos herojų sąvoką, nes Katalonijoje buvo tik vienas tautos didvyris – tas, kuris futbolo kamuolį po aikštę gainiojo ir už tai milijonus gaudavo.

Dabar jie jau kalba, kad didvyriai – tai gydytojai ir pardavėjai! Tik kada jiems valstybė pradės milijonus mokėti – čia tai klausimas! Kada? Tikiu, kad po šito viruso pradės!

Mes čia – be panikos, nes nėra su kuo panikuoti – visi savo namuose. Nors, einant į parduotuvę, man kojos drebėjo, nemeluosiu. Kaip tame filme – žmogus žmogaus bijoti pradeda ir, vienas kitą pamatę, gatvę puola pereiti.

Labai pykau ant lietuvių, kurie, žinodami, kad reikia atšaukti visas keliones ir grįžti kuo greičiau į gimtinę, nepaisė jokių perspėjimų, o paskui, atsiprašau, į kelnes šikaliojo, nežinodami, ką daryti. O valdžia turėjo sukti galvą, kaip čia tuos vipukus namo pargabenti.

Ir pargabeno pilnus laivus bedančių padugnių. <...> Štai jie, o ne virusas nuskandins Lietuvą vagysčių ir žudymų bangose be jokio sąžinės graužimo, baisu net pagalvoti. Spjauna į pareigūną ir žvengia nieko nebijodami, nes tol, kol pas mus nebus tokių įstatymų kaip Singapūre, ilgai maudysimės išmatose.

Dar šiandien klausiau savo vyro, ar Katalonija, ar Ispanija puolė taip, kaip Lietuva, „gelbėti“ atostogaujančių lietuvių, sako, kad negirdėjo šito. Kruizinių laivų nė viena šalis į jūros uostus neįsileidžia, daug katalonų ir ispanų Lotynų Amerikoje yra užstrigę.
Tačiau mano galvoje vis tiek daug pozityvumo...“ – feisbuke rašė D. Pečiukonytė-Juan Font.