Iš scenos kolegų vienas pirmųjų atsisveikinti su S. Povilaičiu atėjo Marijus Mikutavičius.
„Mes kelis kartus sykiu pasirodėme scenoje, susitikdavome televizijos laidose. Atsitiktinai susitikdavome ir Vilniaus senamiestyje, išgerdavome kavos, parūkydavome. Jis buvo toks šiltas žmogus, kad atrodė, jog visi yra jo draugai“, – kalbėjo M. Mikutavičius.
Jis specialiai atsisveikinti su S. Povilaičiu iš Vilniaus nevažiavo – pajūryje turėjo reikalų.
Paklaustas, ką Lietuvai reiškia maestro netektis, M. Mikutavičius tikino, jog valstybė tikrai išgyvens, nesugrius. „Tačiau, taip, jis buvo didis žmogus, kurių pas mus yra maža“, – tvirtino atlikėjas.
Išlydėti S. Povilaitį į amžinojo poilsio kelionę atvyko Lietuvos televizijos ir radijo direktorius Audrius Siaurusevičius. „Mano kartos žmonėms S. Povilaitis buvo lyg visas gyvenimas. Kai mes gimėme, jis jau dainavo ir atrodė, kad tai bus amžinai. Deja, gyvenimas turi pabaigą. Maestro visada prisiminsiu kaip šiltą, paprastą, gerą žmogų, su kuriuo buvo lengva ir dirbti, ir bendrauti“, – mintimis dalijosi A. Siaurusevičius.
„Man reikės savaitės ar mėnesio, kad suprasčiau, kas įvyko. Vakar kažkaip pagalvojau, kad žmogus, taip sirgdamas, vis tiek repetavo, lipo į sceną, šypsojosi. Kai pagalvojau, kad mes, kolegos, nieko net neįtarėme, tikrai kažkaip šiurpu pasidarė“, – savo emocijų neslėpė atsisveikinti su S. Povilaičiu atėjęs dainininkas Simonas Donskovas.
Jis prisiminė, jog su S.Povilaičiu paskutinį kartą bendravo maždaug prieš pusantro mėnesio. „Tada juokavome, kvailiojome, net neįtariau, kad viska taip rimta, kad greitai baigsis. S. Povilaitis išliko stiprus iki pat pabaigos. Labai norėčiau, kad jis gyventų dar 20 metų, bet ne aš tai sprendžiu“, – apgailestavo S. Donskovas.
Jis pabrėžė, jog S. Povilaitį labiausiai gerbia už tai, kad tai buvo kone vienintelis tos kartos atlikėjas vyras Lietuvoje, kuris kelią į didžiąją sceną prasiskynė savo pastangomis, talentu, darbu, be jokių protekcijų.
Atsisveikinti su S. Povilaičiu atėjęs sykiu su juo „Nerijoje“ septynerius metus koncertavęs Antanas Čapas vos tramdė ašaras. „Tos kelios dienos, kai sužinojome, jog netekome Stasio, buvo labai sunkios, jaučiuosi išsunktas, nes tiek emocijų buvo. Mes, galima sakyti, vos ne kartu užaugome, vos ne iš vienos lėkštės valgėme. Atėjau atsisveikinti su beveik šeimos nariu“, – sunkiai žodžius rinko A. Čapas.
Dainininko Viktoro Malinausko ir S. Povilaičio draugystė prasidėjo prieš 50 metų. „Jis atsikraustė iš Kauno į Palangą. Jam buvo 14 metų, o man 12, lankėme tą pačią mokyklą ir susidraugavome. Jis buvo stileiva, labai mėgo rokenrolą. Praėjo porą metų ir S. Povilaitis sugebėjo Palangoje įkurti jaunimo ansamblį, visose sanatorijose koncertuodavome. Stasys visada buvo geras vadybininkas, visada entuziastingas“, – V. Malinausko atmintyje gyva kiekviena prisiminimų detalė apie maestro S. Povilaitį.
Jį V. Malinauskas pavadino ne tik Lietuvos estrados legenda, bet mohikanu. „Jis vertas tokio titulo, nes kito tokio žmogaus nėra. Aišku, pastaraisiais metais jis buvo labai pasikeitęs. Tai natūralu, juk su tokia liga kovojo, bet nesiskundė. Tegul jam būna lengva žemelė. Stasys nugyveno gražų ir prasmingą gyvenimą, liko jo dainos, kurias mokame ne tik mes, mūsų vaikai, bet jau ir anūkai“, – kalbėjo pašnekovas.
Atlikėja B. Petrikytė S. Povilaitį vadino savo kumyru. „Kai 1975 metais sužinojau, kad „Nerijoje“ dainuosiu su S. Povilaičiu, apėmė euforija. Tokį jausmą nuo tada retai kada išgyvenau. S. Povilaitis yra lietuviška klasika, kuri niekada nenumirs, o mes dar tikrai sugalvosime, kaip jį pagerbti, kad skambėtų jo dainos“, – tvirtino B Petrikytė.
Atsisveikinti su S. Povilaičiu taip pat atvyko Birutė Dambrauskaitė, Irena Starošaitė, Rosita Čivilytė, Rasa Židonytė, Antanas ir Daina Bosai, Aleksandras Ivanauskas ir kiti.
Įėjo į istoriją
S.Povilaitis gimė 1947 m. sausio 15 d. Kaune. 1954-1961 m. mokėsi Kauno 4-ojoje vidurinėje mokykloje bei specialiojoje muzikos mokykloje, kurioje lankė smuiko ir obojaus pamokas, dainavo Kauno radiofono berniukų chore. 1961 m. išvyko į Palangą, baigė aštuonmetę mokyklą. Mokslus tęsė vakarinėje mokykloje. Su vienminčiais buvo subūręs jaunimo estrados ansamblį. 1962-1965 m. - Palangos statybos valdybos darbininkas. 1965-1976 m. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Prieš pat studijas jį pastebėjo kompozitorius Mikas Vaitkevičius ir pakvietė dainuoti ansamblyje „Ritmas", kuris koncertavo naktiniame bare „Dainava".
1970 m. tapo LSSR filharmonijos ansamblio „Nemuno žiburiai" solistu. Su šiuo ansambliu dainininkas apkeliavo visą Sovietų Sąjungą. 1973 m. iširus „Nemuno žiburiams" prisijungė prie ansamblio „Nerija" ir netrukus sulaukė milžiniško populiarumo. 1976 m. vienus metus koncertavo su Miko Suraučiaus ansambliu. 1984-1987 m. Vilniaus estradinių ansamblių ir orkestrų susivienijimo artistas, dalyvavo viešbučio „Lietuva" varjetė programose. Nuo 1987 m. koncertinės organizacijos „Tonas" estrados artistas, rengė autorines programas, koncertavo Lietuvoje bei užsienyje. Išleido solinius albumus „Dainuoja Stasys Povilaitis" (1974), „Po dvidešimties metų (1991), „Sudeginti tiltai" (1993), "Švieski man vėl" (1995), „Pabūkim laimingi" (1995), „Sveikas, dainininke" (1995), „Aidi, aidi" (1996), „Sugrįžimas" (1996), "Laimės vainikas" (1997), "Sena plokštelė" (1997), „Nesakau" (1998), „Sapnų šaly" (1999), "Auksiniai praėjusio šimtmečio šlageriai" (2001), „Kai uždainuoja" (2002), „Prie mažo namelio" („Rebelheart" kartu su Stasiu Povilaičiu, 2002), „Be problemų" (2003), „Dar po vieną&" (kartu su grupe „Rebelheart", 2004), „Geriau mylėt&" (2006), „Nesukim sau galvos" (2012), „Auksiniai praėjusio šimtmečio šlageriai" (2013). 1967 m. tapo Baltijos šalių konkurso „Liepojos gintaras" laureatu, 1968 m. - apdovanotas konkurso „Vilniaus bokštai" diplomu, 1970 m. - konkurso „Lenkų daina" laureatas, 1991 m. įteikta Antano Šabaniausko premija, 1993 m. - įteikta Naujosios komunikacijos mokyklos „Gintarinės palmės" premija už nacijos formavimą, 1997 m. „Bravo" premija, už nuopelnus muzikai, 1997 m. apdovanotas DLK Gedimino 5 laipsnio ordinu, 2007-aisiais - Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2013-aisiais -medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai", 2013-aisiais - M.A.M.A. apdovanojimai už nuopelnus Lietuvos muzikai.
Archyvinis interviu su S. Povilaičiu
Nesudegę tiltai į žiūrovų širdis
