– Egidijau, neseniai atšventėte gimtadienį, sveikiname. Ko sau palinkėjote?
– Žinote, baisiausia tai, kas vyko per šį gimtadienį buvo tai, kad kažkas vyksta ne taip. Visi, kurie mane sveikino, pirmiausiai man linkėjo sveikatos. Bandžiau suprasti, kad juk ne visi žmonės vienodai susinešioja. Supratau, kad tai yra kažkoks signalas ir po to tų žmonių ėmiau klausti, ar jiems su sveikata kažkas ne taip.
– Na, bet jums jau 43-eji, tai...
– Na, žinote, mano seneliai gyveno iki 96-erių ir 98-erių. Yra jaunystės eliksyras – vanduo Molėtuose, kuris filtruojasi per gerą molio sluoksnį. Pageri to vandens ir viskas tvarkoje.
– Tai, kai būsite 96-erių, jau tada bus skelbimas, kad pagaliau traukiatės iš Lietuvos muzikos verslo?
– Žinote, niekada nereikia sakyti niekada. Aš tiesiog atsiprašau.
– Egidijau, mes pakalbėkime truputėlį apie įvairias situacijas, į kurias jūs įsiveliate. Kaip jūs taip sugebate? Na, pavyzdžiui, pernai jums buvo baisu, kad bobos virsta vyrais, todėl, kai Simona Burbaitė pasidžiaugė, jog pradeda lankyti boksą, jūs pasakėte, kad jai p******t vieną ir ji užmigtų amžiams...
– Žinote, pasaulis yra besikeičiantis. Vis dėlto, vėlgi, yra tokios situacijos, kai moterys nori daryti tai, ko daugelį metų nedarė, ir dabar tam tikri įstatymai sustatė, kad jos yra kaip ir lygios. Aš visada sakau, jeigu jau lygiai, tai lygiai. Aš norėčiau, kad jau tada jos būtų lygios visur. Šaunu, kai moterys yra moterimis. O manęs vyrai netraukia.
Kai visa tai įvyko, aš pats buvau Berlyne. Tai labai laisvas miestas. (...) Tai tebuvo mažas nesusipratimas.
– Jūs nesate homofobas?
– Ne, bet aš, žinote, vis tiek norėčiau šioje kadencijoje matyti tą prezidentę ar prezidentą – žmogų, kuris turi šeimą, vaikų. Senmergių nemėgau nuo matematikos pamokų.
(...)
– Esate sakęs, kad moterų yra daug ir su jomis geriau juokauti nereikia.
– Jo, geriau nereikia. Kažkodėl šiuo metu aš atsiminiau, kad pas mus kiekvienais metais vyksta prekyba bilietais ir aš paprašiau atsakingo žmogaus, jog man parodytų statistiką. Pažiūrėjęs, pamačiau, kad praėjusių metų statistika buvo ženkliai kritusi. Tai buvo tada, kai įvyko tai (S. Burbaitės skandalas). Tiesą sakant, neturiu nieko blogo ir nemąstau taip. Pasaulis yra skirtingas. Aš irgi turiu draugę, kuri dirba modelio darbą, kas man yra nepriimtina. Tačiau mes diskutuojame, pavyzdžiui, ar galima moteriai fotografuotis apsinuoginusiai, jei taip, tai kiek. Pamatai pasaulio kultūrą, Vakarus, Rytus, Šariatą. Pasaulis yra labai įvairus.
– O jums ar patiktų, jei būtų Šariatas?
– Žiauriai.
– O jeigu jūsų draugei būtų nepriimtina tai, kad esate muzikantas?
– Tai mes apie tai irgi diskutuojame, kad tai nelabai kuo skiriasi (nuo jos darbo).
– Grįžtant prie Berlyno, laisvo miesto, homoseksualumo ir apie tai, ką jūs kalbėjote, turiu jūsų vieną citatą po „Eurovizijos“: „Jeigu Putinas užmestų atominę bombą ant Europos, aš būčiau nieko prieš, nes py****i a******i.
– Žinote, aš pats kartais savimi stebiuosi. (...)
– Triukšmas eina paskui jus kaip šešėlis, aš susidėliojau kaip chronologiją: jūs susimušėte su vienu verslininku, tada su kitu, tada advokatei metėte stiklinę į galvą, turėjote už bausmę prižiūrėti senelius. Ar jums neišvengiamai taip gaunasi ar jūs turite kažkokį planą?
–Ne, žinokit, kad aš, iš tikro, pats kartais dėl to kenčiu, jog yra sukurtas toks veidas, kuris visiškai neatitinka manęs.
– O kas jį sukūrė?
– Aš. Na, žinot, turbūt dėl to, kad buvau visada toks mažiukas. Galėjo kažkas nuskriausti, tai reikėjo sukurti tokį ežiuką.
– Ežiuką?
– Jo. Tas, kuris badosi, kad visi bijotų. Bet taip iš tikrųjų nėra.
(...)
– Manote, kad tai, jog nevaikščiojote į mokyklą yra privalumas?
– Vis dėl to, tai yra sistema, kaip įkalinti žmones. Pradžioje tai yra mokslai, apmokymai, po to tu eini į universitetą, po to į darbą. Va, tu taip ir gyveni. Aš negyvenu tokio gyvenimo.
– Dėl to, kad jūs išsitraukėte tokį loterijos bilietą, kur jūs esat vienas, turbūt, iš kelių šimtų tūkstančių.
– Aš, vėl gi, pasakysiu, kad aš neišsitraukiau jokio bilieto, o, kaip ir veidą, aš susikūriau tokį, kokį gyvenu pats.
– Bet Egidijau, yra vis tiek du Dragūnai…
– Gal ir ne du. Daugiau.
– Daugiau? Septyni?
– Va, jūs tiksliai atspėjote. Man vienas žmogus sakė, kad turiu net ne du, o septynis.
– Geras, aš irgi turiu pažįstamą, kuri turi septynias asmenybes. Aš galvoju, kad jūs labai gerai sutartumėte.
– Kur ją gydo?
– Ne, niekas jos negydo, jai labai gerai viskas. Bet žiūrėkit, aš tų penkių gal nepažįstu, sakykim, taip labai gerai, bet vienas yra toks skandalistas, kitas, kuris aukoja labdarai, kuris kalba apie būtinybę vairuoti blaiviems, kuris palaiko mokytojų streiką, kuris sako, kad reikia balsuoti. Kaip sugyvena šie dalykai pas jus?
– Na, žinote, aš noriu savo koncertuose matyti kuo didesnę auditoriją, tai aš noriu įtikti visiems.
– Viename interviu sakėte, kad kai buvote Tailande, vienas dvasininkas jums pasakė, jog esate žmogus – veidrodis. Kaip manote, ką jūs atspindite?
– Turbūt visuomenę. Mūsų lietuvišką visuomenę. Nežinau, tai gana sudėtingas klausimas.
(...)
– Kalbant apie jūsų muziką, galioja stereotipas, kad Sel klauso marozai, kurie garsiai pasileidžia muziką savo BMW automobiliuose ir jais važinėja Vilniaus gatvėmis. O kaip jūs apibrėžtumėte Sel klausytoją?
– Žinote, aš pastaruoju metu nesuprantu žmonių tendencijų. Dabar pseudointelektualai atrodo kaip marozai. Jie net rengtis taip pradėjo. Žiūriu į juos ir matau – marozai. Iš kitos pusės, net gaila laiko apie tai kalbėti, visi tie, kurie taip kalba, jie visada lieka už nugaros. Taip jau yra.
O klausytojų aš turiu įvairių. Jų yra labai daug ir įvairių – į mūsų koncertus renkasi nuo 4-erių metų iki 80-ies. Tai tėra mitas (kad į Sel koncertus renkasi vien marozai). Pas mus koncertuose nebūna didelių konfliktų, net nereikia kažkokios superapsaugos. Ten susirenka visiškai normalūs žmonės iš viso pasaulio.
– Pramogų pasaulio atstovų tarpe lyg ir madinga užvažiuoti ant Sel...
– Na, kaip tu daugiau pasireklamuosi.
– Ar į tai kreipiate dėmesį?
– Žinote, aš tikrai mieliau žiūriu į savo garaže esantį Lamborghini.
– Žiūrite dėl to, kad negalite vairuoti, nes teisių neturite?
– Tame irgi yra dalis tiesos.
– Kada atgausite teises?
– Jeigu palengvins tuos testus, tai gal šiais metais ir išeis. Kaip mano vienas draugas pasakė, kad, matyt, anglų kalbą yra lengviau išmokti, nei antrą kartą laikyti teises.
(...)
– Kaip manote, kiek dar laiko Sel gali iš naujo ir iš naujo rekonstruotis? Nes jūs tai darote.
– Jo, bet sąžiningai galiu pasakyti, kad aš pastaruoju metu nejaučiu tokio didelio pasitenkinimo iš to, ką darau. Dėl to, kad, kaip ir kiekvienas žmogus, darydamas vieną ir tą patį, jis tiesiog pavargsta, jam atsibosta. Aš nejaučiu didelio pasitenkinimo tame, ką darau ir tai labiau darau dėl to, nes neturiu, ką daryti daugiau.
– Nuoširdus atsakymas. O kas tuomet jums teiktų pasitenkinimą?
– Žinote, važiavau šiandien su vairuotoju ir kalbėjau, kad aš, matyt, jau pradedu suprasti tuos žmones, kurie įlipa į lėktuvą, šiek tiek pliktelėję, su barzda, matosi, jog turi pinigų, bet apsirengę bet kaip. Aš norėčiau pabėgti kažkur ir važiuoti, lipti į traukinį ir t.t. Bet man reikia grįžti namo, nes sūnus eina į mokyklą, man reikia mokėti mokesčius, reikia naujų padangų, reikia mokėti už draudimą, duoną... Aš esu įkalintas, kaip ir daugelis iš mūsų, bet aš vieną dieną kažkur tikrai pabėgsiu.
Visas interviu – „Laikykitės ten“ pokalbyje: