Šildė vienybės laužai
„Visus tuos Sausio 13-osios vaizdus dabar rodo per televiziją. Tačiau ekrane neperteiksi to vienybės ir didžiulio pasitikėjimo aplink tave esančiais žmonėmis jausmo. Lengvumo jausmo. Tuos įvykius prisimenu kaip šiandien“, - 1991 metų sausį prisiminė J. Braškys. - Tuomet stingdė stipus šaltis. Kiek buvo nukritęs termometro stulpelis, tiksliai nepamenu. Tačiau buvo tikrai labai šalta. Ir tie laužai, dabar tapę laisvės simboliu, anuomet atliko tiesioginę paskirtį žmonėms sušilti. Neseniai pagalvojau, kaip mes dabar būtume tokį šaltį pergyvenę.“
Tiesa, aktorius pabrėžia, kad šaltis ne taip jautėsi dėl stipraus bendrumo, vienybės ir pasitikėjimo jausmo. Žmonės vieni kitus vaišino šilta arbata, o arčiau Seimo gyvenę vilniečiai net ir nepažįstamus laisvės kovotojus pasikviesdavo pasišildyti į namus. Tarp jų – ir aktorių pora L. Kalpokaite su J. Braškiu.
Virė sriubą
Kol vyras budėdavo prie Seimo, Larisa su mažuoju sūnumi laukdavo sutuoktinio namuose su sušilti užsukančiais Sausio 13-osios dalyviais. Jiems ant stalo patiekdavo savo išvirtos sriubos. O vyras prie arbatos dar pavaišindavo ir žolelių užpiltine.
„Tada nebuvo lengva gyventi. Antro patiekalo didelei grupei žmonių neturėjome už ką pagaminti. Pinigų teturėjome kaštam puodui sriubos, kurią virėme tam, kad žmonės galėtų sušilti, - sausio įvykius Vilniuje prisiminė aktorius J. Braškys. - Nežinojome, ar gausime algą ir ar turėsime už ką vėliau pirkti maisto, bet šalti žmonėms negalėjome leisti. Pažiūrėjome, kiek turime pinigų ir už juos visus pripirkome produktų, iš kurių Larisa virė sriubą. Aš dar nupirkau tris butelius žolelių užpiltinės. Jei būčiau turėjęs daugiau, būčiau ir daugiau nupirkęs, nes tą žiemą svilino baisūs šalčiai.“
Budėjo ir su mažu sūnumi
Aktorius pamena, kad į savo namus jis žmones vesdavosi kone paslapčia, per kiemų tunelius. „Per kiemus nuo Seimo ėjo kelias per tokią statybvietę, kad jei kas, būtų galima ar pabėgti, ar pasislėpti“, - pasakojo vyras, per kruvinuosius Sausio įvykius budėjęs ne tik prie Seimo, bet ir prie Lietuvos televizijos pastato. Prie sovietų kariuomenės užimto pastato J. Brašks budėjo su savo mažamečiu sūnumi.
„Jis dabar jau suaugęs vyras, bet kartais jam dar primenu, kad ir jis Sausio 13-osios įvykiuose protestavo. Su savo šešiamečiu sūnumi buvome padarę vienuolika laidelių vaikams „Vagoninio kelionės“, kurios visos okupantų buvo sunaikintos“, - apmaudo neslėpė vyras.
Už eilėraščius - perspėjimai
J. Braškys mena, kaip tomis dienomis aktoriai nepamiršo kelių ir į teatrą. Nes žmonės gausiai ėjo žiūrėti spektaklių ir klausytis teatralų skaitomų lietuvių poetų eilėraščių.
„Tiksliai nepamenu ar sausio 11, ar 13 dieną rodėme „Vyšnių sodą“. Žmonės gausiai ėjo į spektaklius. Nacionaliniame dramos teatre skaičiau Jono Strielkūno eilėraščius, kuriuos filmavo televizijai. Tiesa, ne visiems tai patiko. Gatvėje sutiktas vienas žmogus man pasakė: „Mes tave įsidėmėjome, girdėjome, ką tu skaitai.“ Žinoma, buvo nejauku, bet jei manęs dar kartą būtų paprašę, būčiau daręs tą patį, - neabejoja J. Braškys. - Mes taip pat norėjome žmonėms pasakyti: „Mes čia, su jumis.“ Tai buvo kiekvieno pareiga. Moralinė pareiga, kurią mums perdavė Nepriklausomos Lietuvos laikais gimę mūsų tėvai.“
