- Kaip, jūsų nuomone, šlovė, pripažinimas ir pinigai gali pakeisti žmogų? Ar jūsų gyvenimas pasikeitė po „Eurovizijos“?
- Man atrodo, kad pinigai ir šlovė gali pakenkti tik silpniems žmonėms. Kai visa tai užgriūna netikėtai, be ypatingų pastangų. Nenoriu pasirodyti nekukli, bet už mano pergalės „Eurovizijoje“ slepiasi ne vieneri paieškų ir darbo metai. Ne tik mano, bet visos komandos, mano partnerių. Mums pavyko atrasti naują, ryškią idėją, paversti ją šiuolaikiniu šou. Apskritai šių metų „Eurovizija“ parodė, kad šiuo metu ypač aktuali būtent etninė tema. Taigi Ukrainos pergalė – pelnyta, ir mano draugai gali patvirtinti, kad ji manęs visiškai nepakeitė. „Žvaigždžių liga“ niekada nesirgau ir, drįstu tikėtis, nesusirgsiu. Kalbant apie antrąją klausimo dalį, - be jokios abejonės, gyvenimas pasikeitė. Kvietimai koncertuoti visoje Europoje (ir ne tik), išaugę diskų pardavimai, tūkstančiai naujų gerbėjų įvairiose šalyse... Tai, žinoma, labai malonu, tačiau iš kitos pusės verčia judėti toliau, stengtis, kad žmonės nenusiviltų manimi.
- Ar dabar jaučiatės laimingesnė?
- Jei reikėtų atsakyti tik vienu žodžiu, žinoma, – taip! Aš laiminga, kai matau, kad mano muzika patinka, kai tūkstančiai žmonių, atėjusių į mano koncertą, šoka ir džiaugiasi gyvenimu kartu su manimi. „Eurovizija“ man nėra viršūnė, o tik labai svarbus etapas. Judėjimas pirmyn – tai ir yra laimė.
- Ar vis dar randate laiko šeimai, draugams?
- Aš visada labai daug dirbau. Mano vyras dirba kartu su manim vadybininku ir garso režisieriumi. Mano mama – vyriausioji mano studijos ir reklamos agentūros vadybininkė. Daugelis mano bendradarbių bėgant laikui tapo artimais draugais. Pabendrauti su jais laiko užtenka, juk ne visada kalbamės tik apie darbą! Turėdama laisvą minutę (deja, labai retai), iš karto skambinu tėvui, kitiems draugams. Prisipažįstu – jiems skiriu per mažai laiko, tačiau dabar labai įtemptas periodas – daug koncertų, įrašų, laukia tarptautinio albumo pasirodymas... Mano artimieji mane supranta ir neįsižeidžia.
- Kalbant apie vyrus, ar dabar sulaukiate daugiau jų dėmesio, o gal, priešingai, jie bijo užkalbinti jus?
- Jeigu klausiate apie romantiškas pažintis, tai aš ištekėjusi (šypsosi)... Kalbant apie paprasčiausią bendravimą, žmonės labai greitai įsitikina, kad esu paprastas ir tiesus žmogus. Asmeniškai pažįstu dainininką Piterį Gabrielį, kitas pasaulinio lygio žvaigždes ir žinau, kad jie nėra kokie nors pasipūtėliai. Kodėl aš turėčiau vaidinti nepasiekiamą ir tolimą žvaigždę?
- Ar jums kada nors teko nusivilti vyrais?
- Aš pakankamai emocingas žmogus. Jeigu koks nors poelgis mane įžeidžia, galiu sureaguoti audringai. Tačiau paskui atvėstu ir pagalvoju, ar tikrai buvau teisi? Arba gal žmogus įžeidė mane tiesiog nepagalvojęs? Truputį atvėsusi stengiuosi pasikalbėti ir viską išsiaiškinti. Jeigu suprantu, kad žmogus specialiai pasielgė blogai, turėdamas kokių nors slaptų tikslų... tiesiog pasistengiu apriboti bendravimą su juo ir padaryti tam tikras išvadas. Žinoma, gyvenime nutinka visko, tačiau nesu linkusi širdyje laikyti nuoskaudų.
- Kokį vyrą visada norėjote matyti šalia? Galbūt jau sutikote tokį?
- Aš jau pasirinkau. Toks žmogus – šalia manęs, tai mano vyras ir prodiuseris Aleksandras. Mes ir sutuoktiniai, ir bendradarbiai, ir partneriai, ir kolegos – muzikantai. Jeigu norite daugiau sužinoti apie mane, paimkite interviu iš jo (juokiasi)...
- Kiek šalių aplankėte po „Eurovizijos“? Kuri paliko didžiausią įspūdį?
- O, labai daug! Belgija, Vokietija, Lenkija, Kanada, Graikija, JAV (Las Vegas), Kipras, Šveicarija, Prancūzija... Visas iš karto net sunku prisiminti... Kadangi vizitai dažniausiai būna „darbiniai“, apžiūrėti tų šalių įžymybes nebūna kada. Negaliu išskirti vienos šalies. Kiekviena jų įdomi savo nepakartojamu koloritu. Paminėti kažkurią vieną – tai įžeisti visas kitas, kuriose man taip pat buvo labai gera ir kur susirinko „superinė“ auditorija. Paklauskite ko nors paprastesnio (šypsosi).
- Kada ir kaip susidomėjote politika?
- Su politika esu susijusi tik kaip savo šalies pilietė. Esu dainininkė ir nelaikau savęs politikos eksperte. Todėl neagituoju už ar prieš kurį nors politinį veikėją ar partiją. Būtent todėl neviešinu ir savo politinių pažiūrų, nedalyvauju agitaciniuose koncertuose. Anksčiau sulaukdavau pasiūlymų, bet paskui žmonės suprato, kad politikoje aš nedalyvauju.
- Kaip jaučiatės, kai dėmesį jums rodo vyrai politikai? - Aš buvau susitikusi su aukščiausiais šalies vadovais, mes gana daug bendravome. Kitais metais „Eurovizija“ vyks mūsų šalyje. Jeigu mano, kaip šou verslo specialistės konsultacijos naudingos šalies vadovams, mano pareiga padaryti viską, kad jubiliejinis konkursas Ukrainoje būtų surengtas pačiu aukščiausiu lygiu. Tačiau veltis į politines intrigas nesiruošiu. Tai ne mano kompetencija. Po mano pergalės „Eurovizijoje“ kai kurie gerbėjai pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo: „Kad taip Ukrainai tokį prezidentą, kaip Ruslana!“. Malonu, žinoma, bet valdyti šalį turi profesionalai, o Ruslana užsiims savais reikalais ir pasauliui pristatinės Ukrainos muziką.
- Ar moteriškas žavesys gali atverti kai kurias duris, net ir politikoje?
- Politikoje – nežinau, aš ne politikė... Bet manau, kad moteriškas žavesys, ypač jei kalbama apie žinomą moterį, gali padėti atverti kai kurias duris. Tarkime, verslininkas ar politikas galbūt šiek tiek įdėmiau klausysis, ką kalba žavinga moteris. Tiesiog todėl, kad su ja malonu bendrauti. Tačiau atsakymas priklausys nuo to, ar jį sudomins pats pasiūlymas. Versle ir politikoje taisyklės griežtos. Savo verslo praktikoje tokios taktikos niekada nenaudojau. Man visada lengviau kalbėti apie realius dalykus. Negaliu įsivaizduoti, kaip atėjusi į dalykinį susitikimą su potencialiu turo partneriu pradedu flirtuoti (juokiasi).
- Po to, kai išgarsėjote, ko gero, padidėjo ir jūsų pajamos. Ką jums reiškia pinigai?
- Pinigai nėra mano tikslas. Taip, dabar mano honorarai už koncertus šiek tiek didesni nei buvo prieš „Euroviziją“. O ir pačių koncertų daugiau. Be to, uždirbu iš albumų pardavimų. Tačiau tai nereiškia, kad man laimės viršūnė – dešimt milijonų, trys vilos Bahamuose arba šimtas brangių kailinių. Tai tiesiog kvaila. Tačiau daugiau uždirbdami, galime sau leisti įrašinėti dainas geriausiose pasaulio garso įrašų studijose, kurti kokybiškus video klipus, rengti brangiai kainuojantį šiuolaikinį šou. Tai ir yra pati efektyviausia investicija.
- Ar jūsų spintoje daug drabužių?
- Kaip ir kiekvienas atlikėjas, aš turiu dvi spintas: viena – sceniniams drabužiams, kita – kasdieniams. Pirmosios spintos įvairovė priklauso nuo šou idėjų ir reikalavimų. Šiuo atveju visiškai pasikliauju šou režisiere Irina Mazur ir kostiumų dizainere Roksolana Boguckaja. Apskritai nesuprantu moterų, kurių tikslas ir nuolatinis galvos skausmas – turėti kuo daugiau drabužių. Kartais būna taip, kad seni drabužiai atsibosta arba tiesiog kažko pritrūksta. Tada greitai užbėgu į patikusią parduotuvę ir perku viską, ko reikia. Valandų valandas vaikščioti po „butikus“ ir galvoti, ar šių batų raištelių spalva derės prie segės spalvos, neturiu nei noro, nei laiko.
- Koks stilius jums priimtinausias?
- Stilingi, patogūs daiktai – džinsai, marškinėliai, megztukai. Mėgstu didelius, sunkius batus, masyvius papuošalus – apyrankes, žiedus. Kasdienis stilius kažkuo artimas ir mano sceniniams įvaizdžiui – laukinė – rokerė, ar kažkas panašaus...
- Ką visada nešiojatės rankinėje?
- Be būtiniausių daiktų mano rankinėje beveik visada galima rasti muzikinį grotuvą. Noriu žinoti, kas vyksta muzikos pasaulyje. Dažnai su manimi keliauja ir užrašų knygelė – tai labai patogu, nes nebūtina prisirišti prie darbo vietos, gali dirbti ir kavinėje, ir viešbutyje ir lėktuve.
- Kokius kvepalus mėgstate?
- Man patinka „Kenzo“ aromatai.
- Ar daug laiko praleidžiate priešais veidrodį?
- Ir šiuo atveju nesu visiškai tipiška dailiosios lyties atstovė. Būna dienų, kai taip ir nepavyksta nė kartelio žvilgtelėti į save... Mano išvaizda rūpinasi profesionalūs kirpėjai ir stilistai. Aš jais visiškai pasitikiu ir man tuo rūpintis nereikia.
- Su kuriuo pasaulio vyru norėtumėte praleisti romantišką vakarą?
- Jeigu romantiškai, tai tik su savo vyru (šypsosi). Nesu sutverta flirtui, o žodžiai „meilė“ ir „pasitikėjimas“ man nėra tik eiliniai žodžiai. Man atrodo, jei žmonės sako, kad myli vienas kitą, tačiau flirtuoja į kairę ir dešinę, vadinasi jų santykiuose kažkas negerai. Tačiau kalbant apie draugišką pokalbį, tuomet... tai tikriausiai būtų kuris nors legendinis muzikantas... Kad ir kas nors iš grupės „Pink Floyd“. Arba režisierius, kuriantis filmus su kaskadininkų atliekamais triukais – būtų labai įdomu!
- Galbūt esate nuostabi kulinarė?
- Neseniai filmavausi vienos Ukrainos televizijos kulinarinėje laidoje, bet prisipažinsiu: man labai padėjo gera draugė Nadia, mano aranžuotojo ir garso režisieriaus Vasilijaus žmona. Ji kulinarijoje – tiesiog genijus! O aš labiau vartotoja nei kulinarinių šedevrų kūrėja. Labai mėgstu Karpatų patiekalus, iškeptus tikroje krosnyje, name, stovinčiame aukštai kalnuose... Tačiau kaip tie patiekalai gaminami vargu ar papasakosiu... (Juokiasi).
- Kokią įsivaizduojate kitų metų „Euroviziją“ Ukrainoje? Kuo ji gali būti išskirtinė?
- Žinoma, šis konkursas bus kitoks nei vykęs Turkijoje ar kitoje šalyje. „Eurovizija“ man ypač patinka tuo, kad kasmet ji vyksta vis kitoje šalyje. Esu įsitikinusi, kad mes surengsim labai įdomų ir įsimintiną konkursą. Tuo pačiu pasinaudosime galimybe kaip įmanoma įdomiau ir plačiau pristatyti Ukrainą visam pasauliui. Kadangi kitų metų konkursas bus atviras (jame galės dalyvauti ne tik Europos šalių atstovai), informaciją apie mano šalį bus galima paskleisti po visą pasaulį.
- Kokius planus ir svajones norėtumėte įgyvendinti artimiausiu metu? - Planai ir svajonės – skirtingos sąvokos. Planai – tai naujo albumo pasirodymas, nauja sceninė programa. Planai – sudominti kuo daugiau žmonių visame pasaulyje mūsų idėjomis, muzika, “Laukinių šokių“ energija. O svajonės – tai vis dėlto kažkas asmeniško, ko nepasakoji niekam arba tik – kaip didelę paslaptį – artimiausiems žmonėms. Va kai kuri nors svajonė taps planu, tada apie ją jums ir papasakosiu (juokiasi).
- Kaip priimate kritiką ir aplinkinių komentarus?
- Kūrybinis procesas be kritikos neįmanomas. Į pašaipius komentarus ir replikas reaguoju ramiai – visiems neįtiksi. Jeigu išgirstu užgaulią repliką iš artimo žmogaus, keršiju jam savaip. Kuriam laikui jis netenka malonumo (juokiasi) – supraskite kaip norite.
- Kaip geriausiai pailsite?
- Miegodama (juokiasi). Bet dievinu ir ekstremalų poilsį: kalnų slides, vandens motociklus. Nors mano pasirodymuose ir taip labai daug šokio, kartais mėgstu atsipalaiduoti stilingame klube kartu su savo baleto šokėjais.
- Kada paskutinį kartą gulėjote pliaže?
- Pavyko pailsėti Majamyje. Daug dirbome stufijoje „Hit Factory“, bet spėjau net šiek tiek įdegti. Gera buvo ir Kipre. Seniai nebuvau ištrūkusi pailsėti. Už tai labai malonu, kai koncertus pavyksta suderinti su poilsiu.
- Ką žinote apie Lietuvą?
- Man šalis – tai pirmiausia jos žmonės. Populiarūs Lietuvos atlikėjai Linas ir Simona – mano draugai. Mes susipažinome dar prieš „Euroviziją“, o Stambule labai susidraugavom. Pakviečiau juos į koncertą savo gimtajame Lvove, jis buvo skirtas Ukrainos nepriklausomybės dienai paminėti. Linas su Simona iš karto sutiko. Per iškilmingus pietus Lvove pakėlėme bokalus už Lietuvos laimę ir gerovę. Prisimenu koncertus Vilniuje ir Kaune, kurie įvyko dar prieš „Euroviziją“ – mane maloniai sužavėjo šiltas jūsų publikos priėmimas. Ir, žinoma, įsiminė tie 12 balų, kuriuos Lietuva skyrė man „Eurovizijoje“. Labai jums ačiū!
- Ką veiktumėte, jei nebūtumėte dainininkė?
- Pagal išsilavinimą esu dirigentė. Tikriausiai vadovaučiau orkestrui arba užsiimčiau muzikos kūryba. Jeigu darbas nebūtų susijęs su muzika, visiškai atsiduočiau reklamos verslui, man tai neblogai pavyksta (esu didelės reklamos agentūros bendrasavininkė).
- Ar norėtumėte ką nors pakeisti savo gyvenime?
- Pagal charakterį esu žmogus, kuriam nuolat reikia kažką veikti. Tai, ką noriu pakeisti, tiesiog keičiu. Nemėgstu tuščių plepalų.
- Ar turite silpnybių?
- Kiekvienas jų turi. Tačiau jeigu jos trukdo gyventi, būtina ne apie jas pasakoti, o kovoti su jomis. Tai mano kredo.
- Kuris žurnalistų klausimas jus labiausiai erzina?
- „Kokie jūsų kūrybiniai planai?“ (juokiasi). Iš tiesų nėra nemėgstamų klausimų. Tik nemėgstu, kai žurnalistas užduoda klausimus tik todėl, kad taip reikia, o iš tiesų matyti, kad jam visiškai neįdomu...
- Įsivaizduokime, kad dabar užduodu jums šį klausimą...
- Berods kažkuris Amerikos prezidentas naudojo gerą triuką – jeigu matydavo, kad pašnekovas nedėmesingas arba jam nuobodu, į savo kalbą jis įterpdavo frazę: „Aš ką tik nužudžiau savo bobutę...“ Savaime suprantama, kad pašnekovas tučtuojau susidomėdavo... (Juokiasi). Va ir aš taip. Jeigu matau, kad pašnekovas nesiklauso, pradedu atsakinėti visiškas nesąmones. Anksčiau ar vėliau jis suklūsta ir klausia: „Ruslana, apie ką jūs čia???“. Štai taip aš ir provokuoju tikrai įdomiam pokalbiui!
