- Prisiminimai geri, juk praktiškai čia praėjo visa jaunystė, čia atradau save ir mane atrado, tapau pati sau žinoma ir kitiems žinoma. Įsimintiniausia – pats darbas, pirmi žingsniai, juodai balta televizija, drebėjimas prieš kameras, pratinimasis pačiai prie savęs, prie savo balso radijuje, prie savo vaizdo televizijoje. Mikrofonas ir kamera iš tavęs nežinia, ką padaro, todėl iš pradžių neatpažįsti savęs, juk veidrodis vienaip rodo, o kamera kitaip.
- Ką Jums davė patirtis Lietuvos radijuje ir televizijoje? Ko per tą laiką išmokote?
- Išmokau visko: skaityti, kalbėti, todėl vėliau galėjau ir reklamas skaityti, ir filmus garsinti. Kaip sakoma, jei nebūtų to, nebūtų ir ano.
- Kas buvo sunkiausia ir įdomiausia?
- Sunkiausia būdavo filmuojant vaizdo įrašus su kolektyvais, rengiant išvykas į rajonus, kurių salėse susirinkdavo daugybė žmonių. Reikėdavo rengti, pavyzdžiui, jaunimo studiją – tai tų laikų pokalbiai su šokiais ir dainomis.
Tekdavo kalbinti tuos žmones, pristatyti atlikėjus, drebančiomis kojomis bėgioti po salę su mikrofonu – visa tai buvo sunkiausia. O kai prasidėjo spalvota televizija su visais sufleriais – tuomet vienas juokas.
Įdomiausia buvo nuvažiuoti į komandiruotę Danijoje, pamatyti, kaip ten dirba žmonės, pamatyti šalį. Jei ne televizija, Daniją būčiau mačiusi kaip savo ausis. Taip pat buvo įdomu bendrauti su šviesaus atminimo Vytautu Kybartu, jis man paliko pačius šilčiausius prisiminimus iš visų kolegų.
- Kodėl visgi apsisprendėte palikti Lietuvos radiją ir televiziją?
- Todėl, kad nebepatikau pati sau, todėl, kad supratau, kad toje vietoje galėtų sėdėti jaunesni, gražesni, gabesni, laisvesni. Todėl, kad per visą gyvenimą vidinės įtampos taip ir nesugebėjau atsikratyti nei ekrane, nei gyvenime – man labai sunku atsipalaiduoti. Tai, matyt, tarybinių laikų ir auklėjimo reliktas.
O šiais laikais ekrane turi sėdėti laisvas, jaunas, gražus žmogus. Tik gaila, kad tie jauni, gražūs, laisvi žmonės nebesimoko taisyklingai kalbėti. Kitos mados, kiti vėjai ir taisyklingas kalbėjimas ne kažin kam reikalingas.
Jei nebūčiau išėjusi iš televizijos, ir „Maximoje“ nebūčiau dirbusi, o jei ten nebūčiau dirbusi, nebūčiau naujai savęs atradusi, nes iki to laiko buvau vienišė, mėgstanti ne daugiau kaip du tris žmones, o čia staiga patekau į „Maximos“ minią, teko priprasti ir išmokti šypsotis bei bendrauti su žmonėmis, būti maloniai, palydėti iki prekės, jei žmogus paklausia, kur kas nors padėta, netingėti kažką padaryti, kas ir ne tau priklauso.
Man patinka būti gerai. Ir, matyt, bendradarbiai jaučia, kad esu nepikta, netgi Reginute vadina.
- 60 metų – garbingas jubiliejus. Kaip ketinate jį paminėti?
- Niekaip. Aš nemėgstu švenčių. Mėgstu kasdienybę ir darbą. Esu laiminga tada, kai dirbu, nesvarbu, ką dirbčiau: ar sode kapstyčiausi, ar virtuvėje šeimininkaučiau, ar filmą garsinčiau. Nors mano gimtadienis sausio 2 dieną, didžiausia šventė man bus, kad sausio 3 dieną galėsiu garsinti filmą.
- Jei laikas grįžtų, ką norėtumėte pakeisti savo gyvenime?
- Norėčiau būti taupesnė. Vienu metu visai neblogai uždirbau, bet netaupiau. Jeigu būčiau taupiusi, dabar būčiau galėjusi turėti nuosavą būstą, kurio dabar neturiu, būtų saugiau gyventi.
Norėčiau būti išmokusi labiau save mylėti. Norėčiau būti daugiau dėmesio skyrusi tėvams. Taip pat dukrai, ypač kai ji buvo maža, nes tada „kabinausi“ į televiziją ir dažnai ją palikdavau prižiūrėti draugėms ar tėvams. Dabar su pavydu skaitau žurnaluose, kaip žvaigždės gražiai prižiūri savo vaikus ir suderina tai su darbu. Aš to nelabai mokėjau. Man būtų ramiau, jei būčiau daugiau dėmesio skyrusi dukrai, tėvams.
