Anykščių kultūros centre dirbanti režisierė puikiai pažįsta šiuo metu teisiamus vaizdo įrašų kūrėjus iš Troškūnų – Vaidotas Grincevičius, jo brolis Mantas Grincevičius ir jų pusbrolis Giedrius Sasnauskas yra buvę J. Pupkienės auklėtiniai. Moteris su jais bendrauja iki šiol – nors ir nepritaria kai kuriems jaunųjų kūrėjų darbams, tačiau jų nesmerkia, o palaiko.
„Kūryba turi turėti laisvę, ji neturi turėti sienų – jei kūrėjas kurdamas svarstys, kokį parašyti žodį ir kaip į tai sureaguos visuomenė, tuomet žlugtų kūryba“, – interviu DELFI sakė J. Pupkienė, kurios vadovaujama Troškūnų teatro studija ne kartą yra laimėjusi respublikinius konkursus.
– Esu buvusi Vaidoto mokytoja, jis daug metų lankė teatro studiją, daug metų statėme spektaklius, visur važinėjome – jis dirbo skaitovų grupėje, kuri ne kartą laimėjo respublikinius konkursus.
Tai nėra tradicinė teatro studija – ji nėra tokio lygmens, kaip visi įsivaizduoja, kad tai kaimo teatro studija arba būrelis, kur ateina vaikai kurie nori, kada nori ir kaip nori. Tai jau yra aukštesnio, teatrinio lygio siekianti teatro studija. Ji yra tarp 8 geriausių grupių Lietuvoje saviveikliniame teatriniame lygyje. Mes vykdome edukacinę veiklą, jos esmė – ieškoti asmenybių ir netradicinių žmonių, kitokių vaikų, kurie nori daugiau nei šlifuoti gatves ar nieko neveikti.
Vaidotas yra kitoks, nes pats baisiausias dalykas, kuris dabar vyksta Lietuvoje, kaip visada sakau, daugelį žmonių galima pavadinti mėsa. Kitokie žmonės yra savo netradiciniu mąstymu, nes tiktai kitokie žmonės gali kurti ir duoti kitai visuomenei. Jeigu mes visi būsime vienodi, tuomet niekas mūsų neklausys, negirdės, mes būsime neįdomūs. O jau kaip žmonės priima tuos kitokius, tai nereiškia, kad tas kitoks turi kitiems galvas kapoti, rengtis kaip nors iššaukiančiai ar negražiai. Kitoks – tai netradicinis su savo mąstymu. Lietuvai reikia kitokių visose srityse, kad jie galėtų vesti mases paskui save ir kad padarytų kažką tokio, kuo mes žavėtumėmės ir kuo jie būtų įdomūs, patrauklūs.
– Kaip reagavote į Vaidoto veiklą, kurią jis pradėjo baigęs mokyklą – mums yra prisipažinęs, kad kol mokėsi, nedrįso rodyti savo darbų...
– Labai sunkiai priėmiau faktą, kad jis baigė mokyklą ir niekur nestojo – man, kaip vadovei, tai buvo savotiškas smūgis. Nes kai dirbi su vaikais dešimt ir daugiau metų, tu su jais augi – mūsų veikla neatsiriboja tik susitikimais per pertraukas, mes daug važinėjame, nakvojame, žinau visą jų asmeninį gyvenimą, kuo gyvena ir kvėpuoja jų šeimos. Teatras – kaip egzistuojantis vienetas. Teatras yra kaip šeima, mes kartu sprendėme visas savo problemas, kartu ir džiaugėmės.
Supraskite mane, esu už kokybišką meną ir kokybišką produktą bet kokioje meno srityje – ar tai būtų kinas, ar teatras. Menas turi statyti, o ne griauti.
Bet Vaidotas yra jaunas žmogus, man tikrai ne viskas patinka jo daromoje veikloje ir tai, ką jis kuria. Tikrai nemanau, kad keiksmažodžiai ugdo jauną žmogų, bet taip pat nemanau, kad tai yra blogai. Vaidotas yra asmenybė, jeigu jis pasakė nbk, tai nereiškia tai, kad reikia tiesmukai suprasti.
Nemanau, kad tie pasakyti keiksmažodžiai jaunus žmones skatina taip pat elgtis – manau, kad „YouTube“ ir televizijoje yra daug blogesnių dalykų, kurie formuoja neigiamus dalykus. Pavyzdžiui, jaunos mamos daug labiau turėtų susirūpinti dainininkėmis, kurios dainuoja nuogais papais, kai šalia scenos stovi jų vaikai ir mato tuos nuogus papus.
Ir apskritai, tas šlamštas, kuris yra kišamas televizijoje, kai mergos dainuoja ir visiems yra gražu, ir sako bravo, ir dar po šešias valandas per dieną, – Vaidotas yra ne pats blogiausias variantas iš to, kas yra.
– O daina „Šėtone, prašau“ nesukėlė šoko?
– Seku jo veiklą, mes nuolat susiskambiname, susirašinėjame, man labai svarbus jo gyvenimas, todėl kad vaikai, kurie siekė šiek tiek daugiau teatre, man yra svarbūs. Ir dabar man yra įdomu, ką jis daro – Vaidotui duodu daug patarimų, bet jis nelabai manęs klauso, nes pats jaučiasi galintis daug darbų daryti. Nelabai esu linkusi kištis, nes jis – jaunas žmogus, juk net du kartus skiriasi mūsų amžius.
Nemanau, kad ši daina yra kažkuo susieta su tikėjimu, su šėtonu ar Dievu, kaip kažkas bandė traktuoti – svarbu, ar mes tikime arba netikime, o čia yra tik žodžiai. Aš galiu daug ką prikalbėti, prisakyti.
Visiškai absurdas yra teiginiai apie kažkokį nesantaikos kurstymą ir smurtą prieš vaikus. Vėlgi, tame pačiame internete yra daug blogesnių dalykų, kurie yra rodomi – kariama, tampomos žarnos. Viskas priklauso nuo to, kokį žmogus turi vidinį išsilavinimą ir vidinę erudiciją. Tai, man atrodo, žmogaus, jo išsilavinimo ir žinių stoka, ir niekas kitas daugiau.
Niekas čia nieko nekurstė, tai – visiška nesąmonė, yra masė kitų dainų, protesto dainų, kurios yra protestas prieš vieną ar kitą dalyką. Dabar yra masė performansų, tai – naujos meno sritys, kuriose taip pat kažkas gali įžvelgti, kad žmogus, tarkime, stovintis gatvėje, save pjaustantis arba apsidengęs gyvūnų kailiais, neša žinią – smurtą prieš gyvūnus. Bet taip nėra, čia yra žmogaus vidinė išprusimo problema.
– Pramogų pasaulio atstovai Vaidoto, Manto ir Giedriaus baudžiamąjį persekiojimą pavadino didžiausiu absurdu, vykstančiu Lietuvos teisinėje sistemoje. O kaip jūs reagavote, kai išgirdote, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas, o dabar byla jau ir nagrinėjama teisme?
– Reagavau labai blogai. Ir žinau, kad Vaidotas dėl to labai pergyvena – susitikę stengiamės neliesti šios temos. Jeigu mes esame Europos Sąjungos narė, pas mus turėtų galioti lygiai tokie patys įstatymai kultūroje, mene, o cenzūra turėtų būti lygiai tokia pati, kaip ir visur kitur.
Labai blogai reagavau ir dėl to, kad jį gerai pažįstu – tai gabus, jaunas žmogus, kuris per savo maksimalizmą siekti kažko daugiau, kažką daryti, veikti nepalvojo ir galbūt... Manau, Lietuvoje įstatymai taikomi ne visiems vienodi – nemanau, jeigu šią dainą būtų sudainavęs koks nors Edmundas Kučinskas ar Marijonas Mikutavičius, jiems būtų iškelta baudžiamoji byla. Bet čia vėl – galbūt ateityje jis bus didelis menininkas, ir jis taip pat turi per tai praeiti.
– Norite pasakyti, kad taip bandoma įbauginti jaunus žmones – kad kurdami jie galvotų apie reakcijas visuomenėje?
– Žinoma, kad taip, tačiau šis atvejis labiausiai skaudina, o ne baugina – kad daina buvo traktuojama kaip nesantaikos kurstymas. Nežinau, kokios nesantaikos, kas gali būti kurstoma – suprantu, jeigu būtų rodomi baisūs vaizdai, bet dainos vaizdo klipe tik vaikšto jaunas vaikinas ir dainuoja dainą.
– O dainos žodžiai – žudyti vaiką, parduoti sielą šėtonui?
– Aš vėlgi sakau – nereikia bet kokių žodžių priimti tiesmukai.
– Bet prokurorai sako, kad tai yra nesantaikos kurstymas ir dar ne prieš bet ką, o jautriausią socialinį visuomenės sluoksnį – vaikus...
– Tai yra prokurorų vidinio išsilavinimo, meninio išprusimo reikalas. Manau, kad apskritai šią bylą turėtų tirti meniškai ir kultūriškai išprusę žmonės. Nežinau įstatymų, kurie galioja ar turėtų galioti Lietuvoje, ir tikrai nesakau, kad neturi žmogus atsakyti pagal įstatymą, bet į šį reikalą reikėtų pažiūrėti labai lanksčiai ir šiek tiek paprasčiau, atlaidžiau – meniškai, kūrybiškai. Tuo labiau – ar yra nukentėjusių žmonių? Čia jau man pats kertinis akmuo – ar yra tėvų, kurių vaikams dainos žodžiai atsiliepė vaiko psichikai ar jie namuose, šeimoje kaip nors pradėjo neadekvačiai elgtis ir t. t.
25 metus dirbu su vaikais, todėl manau, kad turiu daugiau kompetencijos už bet kokią mamą – dažnai būnu vaikų psichologu, nes kaime jo tiesiog nėra, ir tai didžiulė problema. Taip kad gerbiamiesiems tėvams taip pat reikėtų daugiau knygelių paskaityti, galbūt jie taip žiauriai nereaguotų. Ir neleisti vaikams ištisai sėdėti internete – čia vėlgi tėvų auklėjimo, o ne kuriančių žmonių bėda.
– Na, mamos policijai nesiskundė, kad „Šėtone, prašau“ kursto nesantaiką – teisme paaiškėjo, jog skundą parašė gėjus...
– O, mieli gėjai, susirūpinkite tuo, kad jūs vienalytėse šeimose norite auginti vaikus, tai kaip jūs išauklėsite vaikus. Jeigu šį skundą parašė gėjus, irgi nėra gerai – kiekvienas turime gyventi savo gyvenimą.
– O girdėjote vaikų reakcijas – ar jie juokiasi, ar išsigąsta, kad juos nužudys?
– Tikrai niekas neišsigąsta, tikrai niekas nežudys ir nebando žudyti. Su savo vaikais teatre apie tai labai daug kalbėjome. Ir apie pačią dainą, juoba kad daugelis Vaidotą pažįsta – negirdėjau jokių tokių komentarų jaunimo arba vaikų tarpe. Niekas nesakė, kad jiems ši daina neštų kažkokį blogį – ar nužudys, ar kažką bloga padarys, ar kažkas taškys ir jiems nuo to bus blogiau.
– Vis dėlto, kaip manote, kuo baigsis ši istorija?
– Manau, šis teismo procesas baigsis taip, kaip ir baigiasi Lietuvos teisėsaugoje. O baigsis kažkokia bauda ar bausme, kuri jiems anksčiau ir buvo skirta.
Labai nenoriu ir man labai baisu, bet manau, kad teismas juos nuteis.
– Tačiau juk tada gali būti pažabota saviraiškos, žodžio laisvė, o kaip sakė „Humoro klubo“ narys Paulius Ambrazevičius, tuomet anekdotų karalius Raimondas Šilanskas jau seniai turėjo būti pripažintas recidyvistu ir sėdėti kalėjime...
– Taip, tai puikiai suprantu, ir jeigu taip neatsitiks, atsiimsiu visus savo žodžius, kuriuos galvoju, kad taip galėtų įvykti vien dėl to, jog šia byla siekiama parodyti, kad taip daugiau neįvyktų, nes kažkam tai nėra paranku.
– O jūs kaip pavadintumėte tą dainą: vieni sako, kad tai – meno kūrinys, kiti – lyg ir savotiška performanso išraiška?
– Tai yra daina ir muzikinis kūrinys. Kaip jis yra atliekamas, čia jau atlikėjo reikalas. Kas jį klauso, tai jau klausytojų reikalas. Kas yra paslėpta po ja ir kas joje dainuojama, tai jau yra ekspertų reikalas. Tai tiesiog yra daina – humoristinis muzikinis kūrinys su daug paslėptų simbolių, perkeltinų prasmių, o kaip mes jau iššifruosime, tai priklauso nuo mūsų meninio išprusimo lygio.
– O jeigu Vaidotas, Mantas ir Giedrius jūsų paklaustų, ką jiems toliau kurti, ką pasakytumėte?
– Kūryba turi turėti laisvę. Kūryba neturi turėti sienų, apskritai, jeigu kūrėjas kurdamas galvos, kokį žodį parašyti ir kaip čia į tai sureaguos, tai niekas neįvyktų gyvenime apskritai. Pažiūrėkite, kas dabar vyksta Lietuvoje su televizija, kokį matome produktą – absoliutus pataikavimas žiūrovui, beveik nėra jokio auklėjimo, tai ir yra tas galutinis rezultatas. Jeigu mes, demokratiškoje šalyje, vedami iki to, kad menas turi pataikauti žiūrovui, tuomet meno nebebus. Mes jį tiesiog pakarsime.
– O ką reikėtų daryti, kad menas išliktų?
– Manau, reikia šviesti liaudį. Išliks tik stipriausi, patys gudriausi, įdomiausi. Kaip ir visose srityse.
Neabejoju, vaikinai atras savo vietą pasaulyje, kaip bepasisuktų jų tolesnis gyvenimas ir kaip benuspręs teismas, jie tikrai toliau kurs, nesustos. Menas, kultūra, kūryba pagauna žmogų.
Dabar labai madinga Lietuvoje sakyti, kad esu menininkas – ilgus plaukus užsiauginau, bandau kažkaip ne taip atrodyti ir aš jau esu prie meno. Tokie žmonės nėra menininkai – jie tėra kūrėjai. Lietuvoje dabar kas antras save vadina menininku ir tas rezultatas yra toks. Nelabai koks.
Mane taip pat planuoja apklausti teisme, dar jame nebuvau, bet beveik neabejoju, kad ten daugelis žmonių bus mano kartos ar dar vyresni – kuo toliau, tuo labiau tikiu, ir tikrai tai yra faktas, lengviau dirbti ir susikalbėti su jaunais žmonėmis. Visi mano kartos žmonės rėkia: palaidota, baisi karta, nėra kūrybingų žmonių, visi yra mėsa ir nėra su kuo dirbti, koks čia jaunimas. Tai yra absoliuti netiesa. Mes juos auklėjame, mes juos kuriame, mes juos statome – kam mes jiems pakišome kompiuterius, juk ne devynerių metų vaikas sau susikūrė kompiuterį.
Mano kartos žmonės, išgirskite: mielieji, mes patys sukūrėme tokį jaunimą, todėl gebėkime jaunus žmones orientuoti taip, kad jie būtų reikalingi, svarbūs, gabūs visose srityse, būtų pirmaujantys. O ne juos stabdykime, muškime ir sakykime, kad jūs negerai darote ir pan.
