– Jūsų gyvenimo mastai daugeliui daro įspūdį – esate ir aktorė, ir verslininkė, ir fotografijos dizainerė... Bet geriau pratęskite jūs pati...
– ...Šiuo metu esu dar ir studentė, nes pradėjau studijuoti meno vadybą, taip pat einu ir labai atsakingas – „Knygos teatro“ vadovės – pareigas. Be to, dar esu ir dviejų vaikų – devynerių Upės ir šešerių su puse Ugniaus – mama.
– Žodžiu, kad ir kaip būtumėte įsisukusi į reikalus, vis surandate laiko ir naujoms veikloms...
– Tiesiog gyvenimas pasiūlo. O tada būna sunku atsisakyti. Aš laukiu dovanų iš dangaus ir stengiuosi jas išnaudoti. Pastaruoju metu tos dovanos pasipylė kaip lietus. Jos visos susijusios su didžiausia mano aistra ir meile – teatru ir aktoryste. Negaliu jų atsisakyti, tad žūtbūt stengiuosi atrasti laiko, kartais net atimdama jo nuo šeimos. Teisinuosi tuo, kad pastaruosius septynerius metus aš buvau atsidavusi mama. Tuo metu vystėme šeimos verslą, susijusį su fotografija.
Verslas ir vaikai visuomet buvo kartu. Dar besilaukdama pirmojo kūdikio mūsų įkurtoje fotostudijoje aš buvau pirmasis modelis. Tuo metu didelį dėmesį skyrėme besilaukiančioms mamoms įamžinti.
Vėliau modeliais tapo ir vaikai. Dabar ši veikla jau įsisuko ir nereikalauja tiek daug pastangų. Pajutau, jog atėjo metas saviraiškai ir tobulinimuisi, aktorystei. Kiekvienas aktorius yra kūrėjas – tam tikra prasme – egoistas. Dėl to jis paaukoja begalę savo energijos ir laiko. Šia prasme aš nesu jokia išimtis.
– Tos veiklos sritys, į kurias buvote ir esate įsisukusi, yra senų svajonių išsipildymas ar spontaniškai kilusių idėjų įgyvendinimas?
– Matyt, gražiausias svajones, kurios vėliau išsipildo arba ne, kiekvienas žmogus puoselėja vaikystėje. Su amžiumi tos svajonės tampa buitinės, labiau pragmatinės. Jas dažniau padiktuoja gyvenimo aplinkybės. Kai buvau mama, visas savo mintis skyriau šeimai. Net ir veiklos idėjos neišeidavo už šeimos ribų.
Kai sugrįžau į teatrą, visos mano mintys siejasi su scena, aktoryste. Galiu pasakyti, kad didžiausios mano svajonės yra išsipildžiusios. Mano didelė svajonė buvo turėti vaikų. Aš jų turiu. Labai norėjau save realizuoti teatro scenoje. Dabar aš tą galiu. Kas žino, gal išsipildys ir dar viena mano svajonė – nusifilmuoti pilnametražiame kostiuminiame filme.
– Kilus idėjai, stengiatės ją pirmiausiai prisijaukinti ar iškart, kaip sakoma, griebiate jautį už ragų?
– Paskutiniai dešimtmečiai buvo savotiškas ieškojimų metas. Šiuo metu atsirado ir suklestėjo mūsų verslas, atsirado „Knygos teatras“. Iš tikrųjų gyvenimas suteikia galimybę, padiktuoja tam tikras sąlygas, o tu tuo pasinaudoji arba ne. Kurdami savo fotografijos verslą, mes daug ką apmąstėme, tačiau ne taip, kaip tą daro tikri verslininkai, viską paskaičiuodami ilgiems dešimtmečiams į priekį, kurdami verslo planus.
Mes esame menininkai, kuriame širdimi. Mums svarbiausia pirmiausia įgyvendinti idėją, o paskui dairytis, kaip gauti pelno. Ėmęsi kurti teatrą, pirmiausia sukūrėme spektaklį, kurį tik vėliau pabandėme įsprausti į tam tikrą rėmą. Dabar studijuoju meno vadybą ir mokausi būti vadove.
– Ar prisimenate, kada aktorystė jums tapo gyvenimo svajone?
– Aš nesu tas žmogus, kuris ilgai puoselėja svajones. Aš esu situacijos žmogus, kuris pirmiausia patenka į tam tikras aplinkybes, o tik paskui padaro išvadas. Niekada nesvajojau būti aktore, o iki studijų pradžios buvau mačiusi tik vieną spektaklį Kauno dramos teatre „Merė Popins“. Tiesiog pamačiau skelbimą, kviečiantį studijuoti aktorystę. Pamačiau ir pabandžiau. Tik vėliau pradėjau suvokti, kas iš tikrųjų ta aktorystė yra. Tikriausiai aš esu toks marginalo tipažas, kuris, patekęs į tam tikras aplinkybes, nelabai to suvokdamas, imasi jas aiškintis ir paversti profesija.
– Kas jums yra aktorystė šiandien?
– Dabar galiu drąsiai sakyti, jog tai mano svajonių išsipildymas. Į sceną grįžau po daugelio metų. Dar prieš keletą metų maniau, kad amžinai atsisveikinau su aktoryste, nes jaučiausi laiminga šeimoje, šeimyniniame versle. Staiga sulaukiau pasiūlymo ir vėl pasijutau apsikrėtusi tuo virusu. Aktorystė – tai liga, nuo kurios nėra paprasta išsigydyti.
– Kas jus apkrėtė tuo virusu?
– Kai po ilgos pertraukos mane pakvietė vaidinti „Idioteatras“ spektaklyje „Ša, kalba mamos!“. Į jį buvo pakviestos šešios aktorės mamos. Tai – istorija apie motinystę. Man ši medžiaga buvo labai suprantama, nes į teatrą sugrįžau būtent iš tos aplinkos, tad sugrįžimas man nebuvo tarsi skausmingas gimdymas. Paskui ta aplinka mane įsuko ir nepaleido. Suvokiau, kad čia ir yra mano didžiausia meilė.
– Kokie buvo tolesni jūsų aktorystės žingsniai?
– Po šio spektaklio LRT televizijoje buvo kuriamas serialas „Giminės. Po dvidešimt metų“, kuriame kūriau paštininkės Solveigos vaidmenį. Labai vertinu šį pasiūlymą. Aš galėjau ne tik save realizuoti, bet ir turėjau galimybę dirbti su iškiliausiais Lietuvos aktoriais. Tai buvo susitikimas su talentingais ir profesionaliais žmonėmis ir gera proga pajusti aktorystės džiaugsmą, išmokti dar vieną savo profesijos pamoką. Dabar ta pati Solveiga persikėlė į naująjį serialą „Rojus Lietuvoje“. Iš paštininkės ji tapo viešųjų ryšių atstove, tačiau nei savo charakteriu, nei aplinkos suvokimu čia ji nė kiek nepasikeitusi.
– Minėjote ir apie jūsų kurtą „Knygos teatrą“...
– Tai trečias mano darbas sugrįžus į aktorystę. Mintis įkurti teatrą gimė gan nelauktai. Tiesiog susirinko būrelis bendraminčių, pasiilgusių literatūros. Nusprendėme, jog mes ilgimės nuoširdaus žodžio, tikros geros literatūros, kurią pagal senuosius standartus galėtume pateikti scenoje. Geriausias variantas pasirodė Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Viską darėme pirmiausia dėl savęs, tad jautėmės drąsūs. Mes neturėjome ambicijų tai rodyti žiūrovams, mėgavomės repeticijomis ir puikiu kūriniu, tiesiog džiaugėmės vienas kito draugija. Tik vėliau nusprendėme tai, ką sukūrėme, parodyti ir žiūrovams. Taip gimė mūsų spektaklis pagal „Altorių šešėly“ trečiąją dalį.
– Ir nė kiek neprašovėte?
– Iš pradžių įvairių skrupulų turėjome. Visi sielojomės dėl kokybės ir su baime laukėme rezultato. Juk nežinojome, ar tik ne mums vieniems reikia tos literatūros. Laimė, mūsų idėja buvo labai palankiai priimta, sulaukėme stulbinamų atsiliepimų. Pasirodo, daugelis žmonių yra pasiilgę nuoširdaus žodžio, ramybės ir estetikos. Tai tiesiog kito ritmo, nei mūsų aplinka, spektaklis. Ateinančiais metais bus minimos V. M. Putino 120-osios gimimo metinės ir „Altorių šešėly“ 80-metis. Tad turėsim daug darbo.
– Su tokia meile kalbate apie teatrą... O televizija jums dar įdomu?
– Prieš keletą metų sugrįžau į aktorystę, prieš penkiolika metų – studijavau. Dabar aktorystė yra jau profesija. Čia jaučiuosi gan stabiliai. Dabar vaidyba man yra ir darbas, ir pragyvenimo šaltinis. Smagu, kad kiekviename darbe, ar tai būtų teatro scena, ar televizija, jautiesi kuriantis žmogus.
– Kokia kompanija išeitų..