- Net didžiausi skeptikai negali nuneigti tavo charizmos. Kada pats pajutai savo slaptąjį ginklą ir kaip tuo naudojiesi?
- Niekada apie tai nesu pagalvojęs – ko turiu, ko neturiu. Dar būdamas paprasčiausias šešiametis vaikų globos namuose, kur augau, pats priėjau prie dainuojančių vaikų ir prisijungiau. Visai negalvojau, ar turiu balsą, ar ne. Visai nežinojau, kas ta charizma, bet norėjau dėmesio ir pasireiškiau. Parepetavom vieną dieną, kitą, ir pradėjom koncertuoti. Tiesą sakant, aš net nelabai norėjau būti dainininku. Net iš pradžių dainavau „šalia tono“. Iki tol buvau ryškiau pasižymėjęs šokiuose. Bet jie dažniausiai scenoje būdavo fonu, o man visada norėjosi būti dėmesio centre.
- Dabar gyveni taip, kad daug kas sušuktų: „O, laimės kūdiki!”. Savo laimės ištakas žinai pats. Bet pavyduolių atsiranda?
- Aš manau, kad visko turi būti: ir tų, kurie myli, ir nekenčiančių. Šiandien atlikėjai pasikeitė, nes pasikeitė ir publika.
- Kaip?
- Vieni ateina pasidžiaugti, pasiklausyti – taip, kaip kažkada. O kiti – pasijuokti, pasišaipyti, pasirodyti vakarėliuose. Aš iš karto scenoje atskiriu melą. Pajutęs tai, mesteliu repliką net nuo scenos. Būna, kad su skeptikais pasišneku ir po koncerto. Tačiau visada taikiai.
- Esi vertinamas dvejopai: ir mylima popžvaigždė, ir blogo skonio simbolis. Perdainuotos dainos pelnė šį titulą. Ar nesinori atlikti tik originalias, savo kūrybos dainas?
- Ir apie tai nesusimąsčiau. Neturiu aš kūrybinės gyslelės, tačiau stengiuosi kuo nuoširdžiau perdainuoti populiarias dainas. Ateina laikas, kai visi prisimena senas geras dainas – jos turi išliekamąją vertę. Jas norisi dainuoti, dainuoti ir dar kartą dainuoti.
- Tai nenorėtum tapti nei Andriumi Mamontovu, nei Marijumi Mikutavičiumi?
- Mes kiekvienas norime būti savimi. Aš žinau, kad jei perdainuosiu dainą, tai tvarkingai. Ji patiks žmonėms ir tai nėra nieko blogo. Jei neturiu gyslelės kurti, tai geriau gerai atliksiu kitų sukurtas geras dainas.
- Nebijai konkurencijos?
- Ne, esu toks vienintelis Radžis ir darau tai, ko nedaro kiti.
- Tavo estrados guru?
- Nuo pat vaikystės man labiausiai šviečia Stasio Povilaičio žvaigždė. Maestro Stasys scenoje demonstruoja laisvumą, gerą dainavimą, skonį, kultūrą ir todėl patinka visiems. Beprotiškai svajojau kada nors su juo susitikti, pabendrauti. Kai tapau žinomas, svajonė išsipildė: su maestro pašnekėjome viename LNK televizijos projekte, užkulisiuose. Sulaukiau vertingų patarimų, ypatingai man brangių pagyrimų. Buvau labai laimingas. Vertinu kiekvieną susitikimą su maestro.
- Kaip režisuoji savo dar neilgą jauną gyvenimą, kuris jau užfiksuotas „Vikipedijoje“, kurio pilna internetinėje erdvėje?
- Niekada nieko nedariau specialiai. Kartais nutinka... Tikriausiai skandaliukų pasitaiko kiekvienam karštam jaunuoliui? Tačiau viską, ką darau dabar, darau iš širdies.
- Gimei kalėjime. Kokie dabar tavo santykiai su motina?
- Santykiai? Jokie. Ji gyvena savo gyvenimą, aš - savo. Šiuo metu nebendraujam.
- Išgarsėjai karais su Agnę televizijos šou „Kelias į žvaigždes 2”. Kaip sutariate dabar?
- Mūsų santykiai puikūs, tikrai puikūs. Kai mes barėmės, pykomės, taip mums atrodė, buvome nuoširdūs. Pešėmės kaip šuo su kate. O kai žaidimas baigėsi – susidraugavome. Agnė pasirodė tikrai geras, protingas, nuostabus žmogus.
- O kaip tas garsusis palikimas iš turtingojo Ukrainoje gyvenančio čigonų barono senelio, su kuriuo sunkiai bendravote rusiškai? Ar palaikote ryšius, ar susišnekate?
- Dabar jau geriau, nei prieš kelis metus, kai susipažinome. Aš niekada iš nieko neprašiau ir nesigviešiu į jo turtus. Man svarbu, kad jis būtų sveikas ir kad mes galėtumėm su juo nors šiek tiek pabendrauti.
- Kaip pasikeitė tavo globėjos Vidos Minevičienės gyvenimas?
- Ji labai džiaugiasi, kad pastangos dėl manęs nenuėjo veltui, kad aš stengiausi ir kažko pasiekiau. Kartais ją sutrikdo bulvariniai žurnalistų skandaliukai, tačiau įkvepia gerbėjų laiškai.
- Politika. Kodėl jos išvengei, nors buvai gundomas tūkstančiais?
- Tai vyko per įvairių pretendentų į Seimą proginius vakarėlius. Aš ten tik dainuodavau. Sulaukdavau ir pasiūlymų. Tačiau aš atsisakydavau, nenorėdamas pasirašyti už partiją. Man to nereikia. Aš uždirbu pakankamai normaliai ir be šitų partijų.
- Intriguoja tavo vienišiaus gyvenimas. Neįtikėtina, kai po kojomis griūna tūkstančiai įvairiausio amžiaus gerbėjų. Kokia tavo svajonių moteris?
- Dabar apie tai negalvoju. Svajok, kiek nori – esu realistas. Norėčiau moteriškos, gražios, protingos... Bet tam reikia laiko. O dabar apie tai pliaukšti...
- Ar jauti klajoklišką čigonišką polėkį?
- Taip, jaučiuosi čigonas. Man reikia laisvės, erdvės, ryškumo, dėmesio, blizgesio. Myliu žmones, mėgstu, kai mane pastebi, mėgstu nuoširdumą. Toks esu.
- O kokie tavo santykiai su vietiniais romais?
- Su vietiniu čigonų ansambliu „Sarah Roma“ santykiai sudėtingi. Būna ginčų dėl darbo pasiūlymų – nieko negalima pasiekti už dyką. Būna, kad sulaukiu kritikos už sudėtingą čigonų taboro situaciją. Bet mes kiekvienas atsakingas už savo gyvenimo situaciją? Aš tik stengiuosi įrodyti, kad čigonas gali išgyventi iš savo aistros – muzikos.
- Kaip gyveni dabar?
- Pakankamai gerai. Turiu koncertų, džiaugiuosi gerbėjais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Niujorke, Los Andžele, Čikagoje. Įrašinėju ketvirtąjį albumą. Mano ateitis – muzika.
