– Daugybė žmonių jus atsimena iš TV ekrano, o kaip dabar atrodo įprasta jūsų diena, kuo gyvenate?

– Ne tokia ir sudėtinga. Keliuosi 5 ryto, porą valandų atlieku savo asmeninę praktiką (meditaciją, kvėpavimo pratimus ir asanas), tuomet susiruošusi vykstu į darbą televizijoje, ten dirbu kūrybos vadove – darau įvairiausius dalykus: kuriu programas, klipus, filmuoju laidas. Po darbo vedu jogos užsiėmimus arba einu į savo meditacijos klubą medituoti su savo mokytojais. Grįžtu namo apie 21:30, pamedituoju ir einu miegoti. Be viso šito, rūpinuosi savo sūnumi, kai jis būna su manimi, jį visur vežuosi kartu. Savaitgalius taip pat skiriu dvasinėms praktikoms, sūnui, vykstu į ašramą Šventojoje arba dalyvauju dvasinėse programose Vilniuje, medituoju, skaitau knygas.

– Gyvenote ne vienoje šalyje, kokią patirtį parsivežėte?

– Visą gyvenimą norėjau keliauti, turėjau didžiulį norą nuvykti kuo toliau, pamatyti kuo daugiau, pasaulis man buvo be sienų, be tautybių, jis man kalbėjo viena kalba. Niekada nebuvau prisirišusi prie vienos vietos ar šalies. Buvau ir esu viso pasaulio pilietė.
Tačiau širdyje dažnai buvo nerimas, kad kažkur yra geriau, nei ten, kur esu. Su praktika šis pojūtis transformavosi į suvokimą, kad svajonių šalis gali egzistuoti tik čia ir dabar – ten, kur esi konkrečiu momentu.

Apsidairau ir suvokiu, kad viskas, kas dabar yra aplink mane, yra geriausia, ką gali gauti šiuo evoliucijos etapu. Kiekvienas egzistencijos momentas yra didžiulė dovana ir, kai išmokau jį vertinti, pradėjau jaustis gerai visur, kur tik būčiau.

Be abejo, parsivežiau daug patirčių iš kitų šalių. Išskirti galbūt galėčiau JAV, kur bendrai sudėjus praleidau 2 metus, ir Daniją, ten gyvenau 3 metus. Gražiausia patirtis – tai sutikti žmonės, kurie atėjo į mano gyvenimą, visi jie buvo mano mokytojais, visiems esu be galo dėkinga.

Jolita Seredaitė

– Mėgstate keliauti viena ar verčiau renkatės kompaniją?

– Nelygu, kur ir kokiu tikslu vykstu. Jei tai – piligriminė kelionė, važiuoju tik viena arba, jei nusišypso laimė, – su dvasiniu mokytoju. Keliaujant vienai atsiveria daug daugiau galimybių pažinti pasaulį. Lengviau susikoncentruoti į aplinką ir į savo pačios augimą, nes nereikia skirti dėmesio kompanijai. Tačiau, jei su tavimi vyksta dvasinis mokytojas, – čia jau kitas reikalas, tada mokaisi iš jo ar jos ir gaudai kiekvieną momentą, praleistą šalia.

Pastaruoju metu po Indiją keliauju viena. Nebijau, nes baimės kelias man svetimas. Nuo vaikystės žinau taisyklę: ko bijosi, tas ir bus. Pasitikiu vedimu iš viršaus. Ir internetu (juokiasi).

Visuomet įsigyju vietinio ryšio kortelių su internetu, kad laisvai galėčiau tikrinti informaciją, kas kur yra, užsisakyti autobusų ar traukinių bilietus, klausti vietinių draugų patarimų. Labai domiuosi šiuolaikinėmis technologijomis, jos išties palengvina gyvenimą.

– Ar turite kokių ypatingų ritualų? Dėkingumo, laimės linkėjimo ar panašių?

– Dėkingumas man yra būsena, ne ritualas. Kaip ir laimės linkėjimas. Mokytojai mane išmokė kaskart prieš pradedant kalbėti su žmogumi mintyse palinkėti jam laimės. Ir ne todėl linkėti, kad jis sušvelnės, ir pokalbis bus tau naudingas, bet dėl to, kad tiesiog reikia mylėti žmones.

Kokia gi meilė, jei myli vieną, bet nemyli kito. Tai juk meilė iš išskaičiavim, nes tas, kurį myli, tau kažkuo yra naudingas. Tai – netikra meilė. Tai – investicija, nes tikiesi mažų mažiausiai dėmesio atgal, tikiesi, kad tave taip pat mylės, gal tikiesi ir materialios naudos. Nieko nereikia tikėtis. Visi lūkesčiai yra kančios šaltinis.

Mano pagrindiniai ritualai – malda, meditacija, mantrų giedojimas, vandens ir maisto laiminimas, šypsena. Beje, šypsena – pats pirmiausias ritualas. Net pastangų nereikia dėti – įsijungi, ir viskas. Per vieną akimirką gali pakelti savo ir kitų žmonių energijos lygį. Tiesiog nusišypsok.

– Kaip patartumėte surasti ramybę žmonėms, užsisukusiems kasdienėje rutinoje ir strese? Nuo ko pradėti?

– Pradžią jau padarėme – daugiau šypsokitės. Tai labai svarbu. Įsisukę į kasdienius darbus, užsigalvoję apie nereikšmingus dalykus, pritrūkstame jėgų gyventi. Kodėl pritrūkstame? Nes eikvojame jėgas iš savo resursų, neturime jokio ryšio su visata, su visuotine energija, kitaip vadinama Dievu. Anksčiau ar vėliau pradedame „valgyti“ ne tik savo energiją, bet ir savo kūną, susergame sunkiomis ligomis ir nesuprantame, kodėl tai vyksta.

Reikia suvokti, kad mūsų vidiniai resursai yra labai riboti, todėl surasti tą ryšį su pagrindiniu jėgų šaltiniu yra gyvybiškai svarbu. Nereikia praktikuoti labai sudėtingų praktikų, nes jos irgi yra tam tikra programa. Užtenka sustoti ir pabandyti suprasti, kas esi. Atsigręžti į save ir atidžiai pažiūrėti.

Paleisti bet kokias mintis, ypač negatyvias. Jei tik žmonės suvoktų, kiek daug energijos praranda mintydami negatyvias mintis! Niekada gyvenime taip nedarytų, jei vizualiai matytų, kas vyksta jų energiniam lauke, kai jie galvoja negatyviai.

Jolita Seredaitė

Niekada nesiskųskite ir neleiskite kitiems skųstis, nes taip priimate kitų žmonių emocinį šlamštą. Nemaitinkite tų negatyvių struktūrų jūsų galvoje, ir jos pačios išnyks. Kai tik prisimename, kas mums blogo atsitiko, kai pradedame kalbėti apie tai, jas dar labiau auginame. Gėlės auga, kai jas maitiname. Leiskime augti tik šviesos gėlėms.

Viską pamirškim, niekas nėra svarbu, kas jau buvo. Šypsokitės ir gyvenkite šia diena. Vykdykite savo pareigas, mylėkite tai, ką darote. Viską, ką darote, darykite su šviesa rankose, ir viskas jums seksis. Čia ir yra ramybė.

Jei norite eiti gilesniu savęs pažinimo keliu, turite išsirinkti jums tinkančią praktiką. Jų yra begalės, todėl geriausia tiesiog išbandyti ir atsirinkti. Aš pasirinkau hathajogos ir aštangajogos praktikas. Tačiau praktikuoju ir bhaktijogą bei dar kelias praktikas, jos man padeda pajusti gilesnį ryšį su savimi ir kūrėju, stiprinti savo aurą, dalytis jėgomis su kitais.

– Ar gyvenime turite taisyklių, kurių niekada nelaužote?

– Žiūrint, ką mes apibrėžiame kaip taisyklę. Taisyklių, kurias primeta visuomenė, aš nesilaikau. Tokios taisyklės yra žmonių sugalvotos programos, skirtos manipuliuoti vieni kitais. Jos man negalioja.

Tačiau yra kitos taisyklės – vidinės, kurių laikosi mano širdis; tai – atjautos taisyklė, meilės taisyklė, ne smurto taisyklė ir kitos, kylančios iš natūralaus savęs ir pasaulio suvokimo. Taisyklė, kuria siekiama laimės kiekvienai gyvai būtybei, yra gera taisyklė.

Taisyklė, kurią galėčiau išskirti, – kad ir ką darytum, visuomet laikytis balanso. Maldoje Dievui Tėvui sakoma: „Kaip danguje, taip ir ant žemės.“ Čia yra mūsų egzistencijos kodas. Praktikuojant dvasines praktikas labai lengva „nuslysti“ į fanatizmą, nes tai – labai patrauklus buvimas. Tačiau nereikia pamiršti savo pareigų žemėje. Lygiai taip pat, kaip mes garbiname buvimą dvasioje, turime gerbti ir buvimą žemėje.

– Kaip geriausiai pailsite?

– Geriausias poilsis man yra meditacija. Dar reikia nueiti labai ilgą kelią, kad pasiekčiau tikrą meditacijos būseną, bet pradžia jau padaryta. Tai yra pati nuostabiausia mano patirta praktika. Prisilietimas prie tikrojo šaltinio, prie savojo aš. Tai neapsakoma ir neaprašoma dvasinė ir fizinė patirtis, kuriai nereikia jokių papildomų stimuliatorių.

Medituodama pailsiu keliskart geriau nei miegodama. Medituojančiam žmogui užtenka tik kelių valandų miego per parą, todėl, jei galvojate, kad trūksta laiko meditacijai, tiesiog nugvelbkite kiek nors laiko nuo miego. Susiraskite gerą mokytoją, su aukštu energijos lygiu, kuris išmokytų jus medituoti ir praplėstų sąmonę.

Jolita Seredaitė

– Kokią gyvenimo pamoką labiausiai vertinate?

– Visos pamokos yra vertingos. Kiekviena gyvenimo sekundė šioje žemėje man yra pamoka. Atėjau čia mokytis, mėgautis buvimu šiame gyvenime, džiaugtis viskuo, kas man duota, tačiau nesisavinti nei vieno daikto, nei vieno žmogaus. Dar daug ko reikia išmokti, bet pagrindinė užduotis yra – išmokti gyventi čia ir dabar. Neprisirišti prie to, kas neegzistuoja, – prie praeities ir ateities. Neturėti lūkesčių nei žmonėms, nei gyvenimui.

Lūkesčiai, nori nenori, kelia reikalavimus kitiems, įspraudžia mus pačius ir aplinkinius į rėmus, o šie anksčiau ar vėliau perauga į kančią. Niekas nesako, kad nereikia turėti troškimų. Tai labai žmogiška. Mes atėjome čia, kad patirtume žmogiškąją prigimtį, tačiau būtume pasiruošę ir pasekmėms.

– Kokių dabar turite tikslų, planų?

– Tikslas paprastas – tobulinant save, artėti savęs pažinimo link ir padėti tobulėti kitiems. Tam yra daug priemonių. Vedu jogos pamokas, dalyvauju užsienyje vadamuose jogos ir savęs pažinimo retrituose, labai daug bendrauju su žmonėmis tiek gyvai, tiek internetu. Žmonėms reikia pagalbos – kiek suspėju, tiek atrašau, tiek susitinku.

Planuoju važinėti ir po Lietuvą – savaitgaliais vesti jogos pradžiamokslius įvairiuose miestuose ar kaimuose, kad žmonės bent minimaliai susipažintų su joga ir galėtų praktikuoti patys.

– Kaip suprantate sveiką gyvenimo būdą? Kokie pagrindiniai jo principai?

– Kaip sako mano kolega Ignas Bakėjus, sveikas gyvenimo būdas susideda iš trijų principų – sąmoningumo, mitybos ir sporto. Mano atveju tai atsispindi taip: sąmoningumą plečiu dvasinėmis praktikomis, mitybos principas – apie 13 metų esu vegetarė, o sportą man atstoja hathajogos ir aštangajogos asanų praktikos.

Apie dvasines praktikas jau pakalbėjau, norėčiau šiek tiek patikslinti mitybos principą. Manau, žmonės turi patys atrasti, kas jiems tinka ar netinka. Niekada nereikia savęs prievartauti ko nors atsisakyti, reikia sąmoningai suvokti, kas tavo organizmui netinka.

Pradėjus praktikuoti jogą, man iš karto „atkrito“ mėsa. Kūnas pats atsisakė, nereikėjo dėti nė menkiausios pastangos. Jogos praktika palanki ir tuo, kad kyla ne tik proto, bet ir kūno ląstelių sąmoningumas. Kiekviena mūsų kūno ląstelė turi atskirą sąmonę. Pradėjus praktikuoti, ta sąmonė auga, mes pradedame suvokti savo kūną, tiksliai žinome, kas jam tinka, kas netinka.

„Atkritus“ mėsai, ilgainiui „atkrito“ žuvys, kiaušiniai, alkoholis. Dabar praktiškai maitinuosi tik augaliniu maistu. Didžioji šio maisto dalis yra termiškai neapdoroti augalai. Mūsų kūnas yra neįtikėtinai protinga mašina, ji geba pasigaminti visų mums reikalingų medžiagų pati, žinoma, jei į ją pilame tinkamą „kurą“. Nenaudoju jokių papildų, jokių vitaminų. Prieš mėnesį pirmą kartą išsityriau kraują ir jis buvo absoliučiai idealus.

Jolita Seredaitė

– Kokią reikšmę teikiate išvaizdai? Ar daug laiko skiriate grožio ritualams?

– Kaip jau minėjau atsakydama apie balansą, kūnas lygiai toks pats svarbus kaip ir dvasia. Tai yra vieninteliai mūsų namai šioje žemėje. Mūsų šventovė, kuria privalu pasirūpinti. Jogos praktika, be abejo, stiprina ir gražina mūsų kūną, tačiau svarbiausia – ji išlaisvina mus nuo energinių blokų, išgrynina mūsų kraują, išvalo iš organizmo toksinus, stiprina nervų sistemą ir skaidrina protą.

Pradėjus praktikuoti jogą, kyla mūsų energijos lygis, jaučiamės gerai visą dieną, nes energija teka kūnu laisvai, be trukdžių. Asanų praktika yra pasiruošimas meditacijai. Kai sustipriname savo kūną taip, kad galėtumėm be skausmo valandų valandas sėdėti meditacijos būsenos, asanų praktikos funkcija yra baigta.

Ne kartą girdėjome, kad svarbiausia yra vidinis grožis. Ir tai yra tiesa. Tačiau kas tai yra? Kas yra tas vidinis švytėjimas? Galime įvardyti, kaip norime, bet, paprastais žodžiais sakant, tai yra dieviškumas mumyse. Kai esame susijungę su kūrėju, esame nuolatinėje energijos tėkmėje, tampame labai patrauklūs.

Kai neturime ryšio su kūrėju, galime turėti patį gražiausia kūną, tačiau būti šalia mūsų anksčiau ar veliau darosi nemalonu. Nes nemokėdami pasigaminti energijos patys, nesąmoningai vagiame ją iš kitų, todėl tiems kitiems darosi sunku su mumis būti. Dažnai dėl to išsiskiria poros. Tiesiog išsenka energija, nėra kuo apsikeisti, žmonės pasidaro vieni kitiems neįdomūs. Štai kodėl porose taip svarbu augti abiems. Maitintis ne vienas kito tiesiogine energija, o vienas kito energija, kuri ateina iš viršaus.

– Kokią įtaką joga daro tarpusavio santykiams?

– Santykiai yra viena svarbiausių temų mūsų gyvenime. Gali nesisekti darbe, gali trūkti pinigų ar dar ko nors, bet niekas taip stipriai neveikia žmogaus, kaip santykiai su artimais žmonėmis. Jei taip nebūtų, galėtumėm vadinti save šventaisiais.

Pagrindinė klaida santykiuose – tai noras turėti žmonės sau, nusavinti juos ir priversti būti savo išgalvotais personažais. Mums juk niekas nepriklauso šioje žemėje, o ypač žmonės. Netgi vaikai mums nepriklauso. Jie ateina iš mūsų, bet mums nepriklauso. Niekas negali iš nieko atimti laisvės. Tačiau laisvė nereiškia neištikimybės. Laisvė yra besąlygiška meilė. Kai yra besąlygiška meilė, yra ir besąlygiška ištikimybė.

Mes pasirenkame būti su tam tikrais žmonėmis, priimame juos tokius, kokie yra, tai kodėl vėliau norime paversti juos kažkuo kitu? Leiskime antrajai pusei būti savimi. Vienos gėlės mėgsta žydėti pievoje ant kalvos, kitos mėgsta žydėti pelkės dumble. Ir visų žiedai vienodai gražūs, kam rauti gėlę iš dumblo ir tempti ant kalvos?

Leiskime gėlėms žydėti. Neskinkime jų vien tik sau. Juk, jei nuskinsime, jos anksčiau ar vėliau nuvys. Laistykime jas ir nepamirškim palaistyti savęs. Kai gėlė kvepia, labai daug vabzdžių suskrenda paragauti jos nektaro. Tačiau niekas nesiartins prie nuvytusios gėlės. Jei partneriui tampame neįdomūs, pirmiausia pažiūrėkime į save. Paklauskime – ar aš esu ta žydinti gėlė, prie kurios skrenda visos bitės? Deimantų niekas nemėto. Tobulinkime save, būkime pakankami patys sau, būkime pilni jėgų patys – neieškokime nieko, kas mus papildytų. Kai patys būsim pilni, visi norės būti su mumis. Tada galėsime mėgautis ne tik savo pilnatve, bet ir kitus maudyti toje šviesoje. Tai ir yra joga.

Jolita Seredaitė

– O kaip klostosi jūsų pačios santykiai su žmonėmis, antrąja puse?

– Nuostabiai. Visur viskas susidėliojo į vietas – išmokau mylėti žmonės be išlygų, ir santykiai su kitais savaime susitvarkė. Šiuo metu antrosios pusės neturiu, tačiau tai yra sąmoningas mano pasirinkimas. Jei norėčiau, galėčiau ją turėti, nes pasiūlymų yra daugiau, nei reikia, bet būti su bet kuo – nesinori.

Sutinku, kad mano kartelė aukštoka, nes, pradėjusi užsiiminėti dvasinėmis praktikomis, nesižvalgau į žmonės, kurie neina tuo pačiu keliu. Turiu artimų draugų, su kuriais nuolat bendrauju, nejaučiu jokios tuštumos.

Sunku surasti žmogų, kuris suvoktų santykius taip, kaip juos suvokiu aš, kuriam būčiau reikalinga ne kaip nuosavybė. Kuris suprastų, kad savo prabangiais daiktais nepadarys jokio įspūdžio. Bet va, jei gyvens urve prie Gangos ir net batų neturės – tada tikrai darys man įspūdį (juokiasi). Aišku, materialūs dalykai nėra blogis. Esmė – neprisirišimas prie jų.

Ieškoti taip pat neieškau – jei lemta, ateis. Esu visiškai atsipalaidavusi ir niekur neskubu. Pati dar turiu pasiruošti šitiems santykiams, jei noriu, kad ateitų ne tik partneris, bet ir mokytojas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (140)