Ji neslepia – teatre pasidarė sudėtinga. Besisukant tarp trijų teatrų, darbo – per akis. Gyvenimą nušviečia ir išsipildžiusi svajonė padirbėti kartu su Valentinu Masalskiu: „Su juo grįžau į tuos laikus, kai būdavo kuriama. Dabar, deja, spektakliai yra statomi“, – sako aktorė.
Eglė iš žmonių dažnai sulaukia klausimų – kur esanti, ką daranti, kodėl jos nematyti? Tačiau į televiziją eiti nenori. Ji atsisakė pasiūlymų vaidinti serialuose, jos nesutrikdė netgi saviškių aktorių nuoskauda ir priekaištai: „Taip, mano kartelė aukštai iškelta. Tikrai eičiau vaidinti į serialą, jei režisierius ir scenarijus man būtų priimtini. Nesmerkiu tų, kurie eina – šiais laikais reikia mokėti išlikti. Ačiū Dievui, turiu darbo ir teatre“.
Svajojo tapti rašytoja
Niekada nesvajojusi tapti aktore, šiandien ji bando atsakyti į klausimą: o gal nepadarė gyvenime to, ko norėjo? Svajojusi tapti rašytoja, aktorės kelią pasirinko, kaip tuomet manė, laikinai. „Niekada nebuvau kolektyvo žmogus, už tai, kad mėgstu būti atsiskyrusi, mane „tarkuodavo“ ir mokykloje, o štai likimas nubloškė į tokią kolektyvinę aplinką. Mėgstu vienatvę, mėgstu užsidaryti su savimi, man tai toks malonumas“.
Tačiau aktorė nesigaili praeito etapo. Viena priežastis ta, kad šiame kelyje ji sutiko išskirtinių žmonių. Vasilijus Šukšinas, Nikita Michalkovas, Vladimiras Vysockis, Nona Mordiukova, Viačeslavas Tichonovas – šiuos Rusijos grandus ji pažinojo ne tik kaip aktorius ar režisierius, bet ir kaip žmones. Susitikimas su buvusiais kolegomis ir šiandien jai suteikia sparnus. Kartu su Valentinu Masalskiu ji pakviesta į Peterburgą ir vaidins tarptautiniame festivalyje „Baltijskij dom“. Čia ji buvo apdovanota už geriausią vaidmenį „Vyšnių sode“.
Namuose Eglė gyvena kartu su sūnumi. Abu užsiėmę, todėl retai ištaiko progą pabūti kartu. Visą laiką stengusis apriboti aktyvią veiklą, Eglė suprato, kad to padaryti nepavyks: „Ateina amžius, kai pasidaro svarbu ne ką vaidinti, o su kuo. Pragyvenau tiek, kad galiu rinktis. Man visą gyvenimą buvo svarbu ne tiek menas, kiek aš pati. Gal tai ir yra egoizmas. Kartais pasižiūriu, kas gi iš mano kartos vaidina – pasirodo, tokių beveik nebėra. Kur pavardės tų gabių talentingų žmonių, su kuriais aš atėjau į teatrą? Man gaila, kad nematau jų“.
Aktoriaus profesijoje yra ankstyvosios ir vėlyvosios gėlės. Vieni pražysta anksčiau ir nuvysta, kiti išsiskleidžia vėlyvame amžiuje, pagaliau yra ir tokių, kuriems lemtis ne pagalvę, o plytą pakiša. Eglė tiki likimu: „Aktorystė – tai baisi profesija, kurioje tu esi vaikas, turi tikėti stebuklu, o kokia vaikystė gali būti penkiasdešimties metų?“
Prarastosios kartos žmogus
„Mano gyvenime nebuvo tokio vyro, dėl kurio aš būčiau svarsčiusi – aukoti teatrą ar ne“, – atvirai prisipažįsta. Gerų draugų daug būta, tačiau meilės poreikio ji nejautusi – vaikystėje meilės ir švelnumo gavusi tiek, kad buvo verta gimti ir gyventi. Išlepusi šiltnamio gėlelė, tik išvažiavusi studijuoti į Vilnių, susidūrė su realybe, kuri ją užgrūdino. „Net vaikystėje rašiau rašinius apie tai, kaip namuose sėdžiu viena ir geriu kavą. Taigi matyt jau tuomet buvau save užkodavusi – man niekada netrūko nei draugijos, nei draugų. Aš sau įdomi, turiu apie ką su savimi pakalbėti. Vienatvė nėra monstras, man tai saldus žodis. Visą gyvenimą bandžiau gyventi šeimyninį gyvenimą ir man nepavyko. Žmonės, kuriuos sutikau, buvo protingi ir intelektualūs, tačiau būdavau laimingiausias žmogus, kai išsiskirdavau. Aš katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas“. Jos namuose susikaupė daug rašinių – apie save, apie gyvenimą, apie teatrą, žmones, susitikimus. Tačiau kol kas nenori jų išleisti, nors tokių pasiūlymų jau gavusi. „Matyt dar neatėjęs laikas. Be to, Lietuva primena provinciją, kurioje visi visus pažįsta, galbūt dėl to nenoriu. Juk dabar kalbėti atvirai yra nemadinga“.
Savo kartą ji vadina prarastąja. „Galbūt dabar pas mus madinga jaunystė, nevertinama žmogaus patirtis, brandumas. Nebemadingi sentimentai, gailestis, užuojauta, o galbūt mes, vyresni, ir nenusipelnėme pagarbos“, – svarsto Eglė.
Išnykusios tradicijos
Per visą gyvenimą ji taip ir neišmoko atostogauti – porą kartų buvo išvažiavusi į sanatoriją, o po poros dienų jau sprukdavo iš ten. Ji prisipažįsta nemokanti skirti laiko sau – galbūt galėtų keletą dienų pabūti namuose viena su savo katinu, knygomis ir lengvu poilsio režimu, tačiau ne daugiau. Keliauti? Kartu su spektakliais apvažinėjo pusę pasaulio, todėl dabar jau nebesinori. Be to, tokios darbo tradicijos vyravo ir tėvų šeimoje.
Jiems išėjus į nebūtį, Eglė prarado ištisą pasaulį: šeimos šventes – Kūčias, Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas. Savų aktorė nesusikūrė: „Tai buvo stebuklingiausios dienos, tokių aš neatkartosiu, todėl ir nesistengiau. O paskutinius kelerius metus iš viso nebešvenčiu. Labai gailiuosi, kad nesugebėjau susikurti savo švenčių stebuklo“.
Ji pripažįsta, tai dar vienas ir jos sūnaus praradimas, tačiau jos karti patirtis nėra pagrindas aiškinti ir dalyti patarimus jauniesiems, ką pasirinkti – šeimą ar darbą:"Vaikas turi matyti ir dirbančius tėvus, taigi negaliu sakyti, kad tai nėra auklėjimas. Juk jis mato, ką daro tėvai ir kaupia savo patirtį“.
Senosios teatro dvasios ilgesys
Ji nėra šiuolaikinė moteris, vairuojanti automobilį. Kompiuteriai, technika, buitiniai prietaisai – visa tai, be ko žmogus neįsivaizduoja gyvenimo, Eglei yra svetima. Tik prieš metus ji nusipirko skalbimo mašiną ir suprato, kad ji jai visai nereikalinga. Juk drabužiai, išskalbti rankomis, perduoda žmogui energetiką, o visi civilizacijos prasimanymai tik išsekina.
Aktorė ilgisi tų laikų, kai draugai galėdavo sėdėti virtuvėje ir kalbėtis apie viską. Ir rasdavo tam laiko. „Nors lyg ir niekas nepasikeitė, kiekvienam norisi gero žodžio, įvertinimo ir pagyrimo, būti reikalingam. O tokių žodžių išsakyti nemokame. Noriu padėkoti savo profesijai, kad galiu išsiverkti scenoje, ištarti tuos žodžius, kurie susikaupę manyje. Negalėjau pravirkti, kai mirė tėtis ir mama, po kurio laiko tai padariau scenoje – man tiesiog skausmas išsiveržė. Todėl ši profesija, kad ir kaip negatyviai apie ją kalbėčiau, turi daug privalumų. Persikūnijimas į neigiamą personažą padeda pačiai nebūti tokiai gyvenime, nors galiu būti pikta, tarti aštresnį žodį. O save išliejusi scenoje, gyvenime noriu būti geresnė ir švelnesnė“.
Teatras kažkada buvo šeima – po premjerų, spektaklių aktoriai susirinkdavo, išsakydavo viską, kas susikaupė save atiduodant spektaklio metu, ieškodavo kūrybinių sprendimų. Šiandien to nebeliko – į spektaklį žmogus atlekia kaip į darbą: atliko pareigą ir – namo. „Esu laiminga, kad dar yra pora „mamutų“, ant kurių laikosi senoji teatro dvasia – be abejonės, vienas iš jų – Valentinas (Masalskis – red.). Susitinkame, kalbamės, bendraujame, pasižiūrime vienas į kitą, ir viskas aišku“.
Neįkainojama patirtis
Savo dabartines dienas aktorė apibūdina taip: „Einu kaip arklys, stengiuosi daug ko nematyti, neinu ten, kur nenoriu, nesusitinku su tais, su kuriais nenoriu, nevaidinu televizijos serialuose. Aš gyvenu komfortiškai. Labai gerbiu tuos, kurie neišdavė savęs – tai Rūta Staliliūnaitė, Valentinas Masalskis. Tačiau jei gali parsiduoti ir dar brangiai, tai vėlgi – tik pliusas. Aš bandžiau, man nepavyko“.
Eglei teko pabūti ir pristatymuose, ji galėtų vesti ir vestuves, ir jubiliejus, tačiau tai nėra jos mėgstama veikla: „Žaviuosi tais, kuriems tai patinka“.
Jos gyvenime būta sudėtingų laikų – ir badas (tiesiogine prasme) buvo pažvelgęs į akis. Tačiau būtent skausmingi momentai apdovanojo neįkainojama patirtimi: „Aš žinau, jei esi nepiktas, jei myli, jei neparduosi savęs, gyvenimas atlygins geru. Nė vienas iš aktorių nenumirėme badu – iš to, ką darome, labai daug pasisemiame sau“.
Gražiausios dienos – Tytuvėnuose
Save Eglė vadina prasta močiute: „Galbūt teoriškai aš labai gera, tačiau praktiškai nemoku elgtis su vaikais. Aš matau, kaip mano anūkas pakenčia mane. Meilės manyje jam labai daug, tačiau mažai teišmanau – gal aš dar nesubrendau, gal tapsiu močiute vėliau. Žvelgiu į kitas ir pavydžiu – jos moka ir blynelį iškepti, ir tinkamą žaislą nupirkti, ir elgtis kaip su anūku“.
Galbūt šis etapas dar ateis. O šiandien aktorė dar gyvena anos, savo vaikystės šeimos – tėvų ir senelių, prisiminimais. Tytuvėnuose, senelių namuose, ji praleido pačias gražiausias dienas. Vienas studentas, norėdamas padaryti jai staigmeną, pasisodino Eglę į automobilį ir beveik po 50 metų nuvežė į šį miestelį. Šis susitikimas su savo praeitimi ją sukrėtė: „Man net kvapą užgniaužė pamačius baltą bažnyčią – aš ją taip dažnai sapnuodavau. Atsistojau prie akmens ir staiga tarsi išgyvenau stebuklą – sugrįžau daug metų atgal, kur pažįstu kiekvieną takelį, gatvelę“. Ašaros tekėjo upeliais, stebindamos ir praeivius, ir kelionės palydovą. Prisiminus kelionę ir dabar aktorės akys sudrėksta, suvirpa balsas: „Galbūt apkalbu save – nesu tokia pesimistė. Tačiau vis daugiau mano mylimų žmonių išeina...“
Tokia ji – atvira, nuoširdi, į širdį priimanti kiekvieno skausmą. O jei ne tokia, ar būtų Gabrėnaitė?
