„Ilgą laiką šukuoju nuotakas jų svarbiausią dieną. Šukuosenų kūrimas – mano aistra. Dažnai žmonės sužinoję, jog dirbu su nuotakomis, įsivaizduoja, kad jos klasikinės, romantiškos moterys, pūstomis suknelėmis. Norėjau sulaužyti šį stereotipą ir parodyti, jog visos nuotakos yra skirtingos“, - sakė E. Čiurlytė. - Taip pat šia menine fotosesija norėjau padrąsinti būsimas nuotakas nebijoti būti savimi ir neįsisprausti į jokius rėmus, nebijoti būti laisvai, nekreipiant dėmesio į artimuosius, aplinkinius“.
Profesionalė atskleidė nuo pat pradžių siekusi pavaizduoti šukuosenų kolekciją kitokią, nei įprasta matyti vestuvinių madų pasaulyje: „Šia fotosesija noriu padrąsinti tas nuotakas, kurių stilius netelpa į įprastų klišių rėmus, ir vieną iš svarbiausių savo dienų gyvenime išdrįsti atrodyti taip, kaip iš tiesų norisi - maištingai, laisvai ar netgi šiek tiek laukinei“.
E. Čiurlytė atidžiai rinko visą komandą idėjai įgyvendinti, o modelių paieška užtruko: „Nuo pat pradžių norėjau tik fotografės Marlos Singer. Man patiko jos stilius, pateikimas. Jai nėra lygių Lietuvoje. Man labai patiko dizainerės A. Beliakaites kurtos suknelės, todėl norejau, kad būtent ji ir puoštų modelius šioje fotosesijoje. Modelius atsirinkau itin kruopščiai, o pamačiusi K. Toleikytę supratau, kad būtent ją ir norėčiau matyti savo projekte. Jos šviesūs ilgi plaukai ir nuostabūs veido bruožai puikiai atitiko tai, ko ieškojau“.
Paklausta, kaip jaučiasi dėl to, kad Lietuvoje fotosesija nesulaukė jokio ypatingo dėmesio, kai tuo tarpu užsienyje idėja susidomėjo populiarus žurnalas E. Čiurlytė neslėpė apmaudo, tačiau teigė, kad tai jos nenustebino.
Fotografė Marla Singer papasakojo, jog prie idėjos įgyvendinimo prisijungė dėl stiprios komandos ir noro padaryti kažką netradiciškai apie tradicinius dalykus. „Nuotakos įvaizdis, stipriai siejamas su viena iš moteriškumo esmių, paseno. Pasaulis pradeda suprasti, jog stereotipų vieta - šiukšlių dėžėj, o moteris gyvenime turi teisę daryti ką nori - net jei ji nusprendžia susieti save su partneriu, šventė tam pažymėti neprivalo būti tokia, kaip diktuoja seneliai, tradicijos, religija ar visuomenė“, - sakė fotografė. - „Į vestuves žiūriu ironiškai. Mano pačios vestuvės buvo linksmos ir nerūpestingos, nesureikšminome nei jų scenarijaus rimtumo ar brangumo, nei suknelės deramumo progai. Gyvenimas nutinka vieną kartą, ir į vestuves žvelgiu teigiamai, nes tai puiki proga švęsti jį dar stipriau. Tai karnavalas, ypatinga proga pažymėti savo vertybes“.
Marla Singer atskleidė, jog įkvėpimo šiai fotosesijai sėmėsi iš įsimylėjelių susituokusių Las Vegase, Lanos Del Ray amerikietiškos meilės dainų ir filmo „Pabėgusi nuotaka“.
Dizainerė Aurelija Beliakaitė atskleidė, jog toli gražu ne visus jos kūrinius galima pamatyti kitiems. Keisčiausius kūrinius dizainerė saugo skrynioje, o šis projektas buvo puiki proga tą skrynią atverti: „Vieną dieną Eglė atėjo su visiškai netradicine nuotakos įvaizdžio vizija ir pamaniau, kad štai jau dabar laikas atidaryti TĄ skrynią, ir mūsų idėjos sutapo“.
E. Čiurlytė kartu su A. Beliakaite sukūrė tris neįprastus nuotakos įvaizdžius. Vieną jų įkūnijusi manekenė K. Toleikytė segėjo rožinės spalvos nuometą. „Tuo norėjau pasakyti, kad net ir klasikiniai vestuvių šventės motyvai gali būti netradiciniai. Norėjau, kad visiškai tradicinis akcentas taptų visai kitoks“, - sakė dizainerė.
Kiti du įvaizdžiai išsiskyrė kontrastų derinimu: „Norėjau pasakyti nuotakoms, kad nebijotų juodos spalvos. Juoda – balta, tai tarsi dviejų priešingybių balansas“, - komentavo A. Beliakaitė.
Floristė Eglė Kazokaitė teigė, jog dėl prisijungimo prie projekto svarstyti nė nereikėjo: „Manau, kad būtent tokių idėjų trūksta mūsų šalyje, nes visur viskas tik labai teisinga, patikrinta, priartinta prie Lietuvoje įprastų grožio standartų, prie mūsų šalies mentaliteto. Juk gyvename šiuolaikinėje visuomenėje, vadiname save pasauliečiais, bet toli gražu neleidžiame sau atsikratyti provincialumo kompleksų“.
