– Kodėl albumą pavadinote vokiškai – „Willkommen“?
– Todėl, kad yra tokia daina, su viena tokia fraze. O iš tikrųjų, tai tiesiog imponuoja vokiška elektronika, tokie klasikai kaip „Kraftwerk“ ir man visada norėjosi įterpti kokį nors vokišką žodį, nors aš vokiškai nešneku, bet vieną žodį galima padainuoti. Taip ir albumą pavadinome.
– Kaip paprastai gimsta albumų pavadinimai. Jie ateina savaime, ar būna, kad atsisėdate ir galvojate: kaip šitą albumą pavadinsiu šį kartą?
– Skirtingai. Kartais savaime, kartais ilgai galvoju. Kartais susapnuoju.
– Kurį esate susapnavęs?
– Kaip ir dainą „Mylėt tave taip beprotiška ir keista“. Na, čia buvo seniai 1999 metais. Iš to albumo porą melodijų esu susapnavęs. Svarbu ryte suspėti užsirašyti.
– Albumą planuojate išleisti ir vinilo plokštelės formatu. Kai kurie atlikėjai renkasi tokiu formatu net nebevargti ir neleisti tokio albumo. Ir ankstesni jūsų albumai, man regis, nebuvo leisti tokiu formatu arba bent jau ne visi. Kodėl dabar nusprendėt leisti tokiu formatu?
– Galima nebevargti ir neleisti albumo iš viso, bet albumai leidžiami ir jie leidžiami gerbėjams, kurie tikrai nori savo kolekcijoje turėti tas dainas ir plokšteles. Vinilo formatas yra tiesiog tam tikra nostalgija. Aš vaikystėje ir paauglystėje klausiausi tik vinilų. Na, ir dar kasečių.
– Ant scenos esate daugiau nei 20 metų. Kaip jūsų akimis apskritai pasikeitė šalies muzikinė scena?
– Atsiranda vis daugiau ir daugiau atlikėjų, kurių aš net negirdėjau. Tarkime, per „M.A.M.A. pretendentų paskelbimą aš atradau dar kažkokių naujų pavadinimų, kurių aš net nežinau. Taigi tenka atnaujinti informaciją ir kažką naują sužinoti.
– O kaip per tiek metų keitėtės jūs pats?
– Vis dar bręstu.
– Ar sutinkate su mintimi, kad stipriausia kūryba dažnai gimsta iš kančios, nebūtinai iš laimingų emocijų. Ar galėtumėte tai pritaikyti sau?
– Negaliu pritaikyti. Šiaip iš kančios, iš liūdesio... Nežinau, galbūt dėl to, kad mano dainos yra melancholiškos ir liūdnokos, tai galima taip pagalvoti, bet mano dainos atsiranda tikrai ne iš kažkokios konkrečios nuotaikos. Jos tiesiog atsiranda. Net be jokių nuotaikų, miegant, kažką sapnuojant. Negali kontroliuoti ir sureguliuoti bei pastebėti, kaip ta melodija atsiranda. Kartais būni ypač geros ar blogos nuotaikos ir nieko neatsiranda, o kartais šnekant su jumis gali atsirasti melodija.
– Esate sakęs, kad jūs – visiškas intravertas. Ar visiškam intravertui nesunku būti ant scenos prieš daugybę žmonių?
– Taip, aš tą paradoksą pastebėjau dar grojant mokyklos diskotekose. Aš labai uždaras žmogus, labai bijantis bendravimo ir nelinkęs bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Aišku, ir su merginomis man visada buvo baisu bendrauti, susipažinti. Bet kai aš atsirandu scenoje, tai visi tie kompleksai išgaruoja, aš po minutės jau esu toks ekstravertas, kad... Tai tiesiog būdas pabėgti nuo savo intravertiškos asmenybės.
– Ar pastebėjote, kad per tuos 20 metų ant scenos ėmėte visai nesijaudinti prieš lipant ant scenos, ar visgi esate iš tų, kurie sako, kad kiekvieną kartą vis tiek jaudinatės?
– Jaudinuosi kiekvieną kartą. Visada kažkoks jaudulys, kartais net drebu truputėlį. Labai džiaugiuosi, kad vis dar jaudinuosi.
– Kas laukia po koncertų? Ar jau turite kažkokių planų?
– Kaip visada: gyventi ir džiaugtis gyvenimu.
– Kokių beprotiškiausių gerbėjų dovanų ar laiškų esate gavęs?
– Visokiausių. Gaunu muzikos instrumentų, mielų žaisliukų. Gerbėjos mano gimtadieniui kažkodėl darosi tatuiruotes su grupės pavadinimu. Nežinau, kokia man iš to nauda. Na, tokių būna dovanų.
– O gal kažkokių beprotiškų prašymų esate girdėjęs?
– Sakė, kad labai nori nuo manęs vaikų (juokiasi).
– Kokį absurdiškiausią gandą apie save esate girdėjęs?
– Pats gandas jau yra absurdas. Tai daryti konkursus tarp tų gandų yra dar absurdiškesnis absurdas. Bet koks gandas yra absurdas, negalėčiau išskirti.
– Ką įvardytumėte kaip didžiausią „Lemon Joy“ išsišokimą. Juk jūsų įvaizdis niekuomet nebuvo saldžių berniukų grupė.
– Galėčiau grįžti į tuos laikus prieš daugiau nei 20 metų. Dabar palyginus, tai mūsų išsišokimai buvo „vaikų darželis“. Mūsų išsišokimas buvo lakuoti nagai, dažyti plaukai... Bet tais laikais tai buvo gan drąsu. O šiaip niekada specialiai negalvojome kažkaip išsišokti, tai atsiranda savaime.
– Išgyvenote daugybę sunkumų, kaip pavyko iš viso to išsikapstyti, o gal dar kapstotės?
– Kiekvienam skirta savo išbandymų lygiai tiek, kiek skirta. Kažkam daugiau, kažkam mažiau. Mes visą gyvenimą kovojame su savimi. Net 11 valandą atsikelti ir ateiti į DELFI konferenciją man irgi yra kova su savimi. Tad aš vis dar kovoju, nes tokiu laiku aš dar guliu lovoje.
– Mėgstate kurti naktį?
– Aš sėdžiu studijoje naktimis ir grįžtu namo kokią 3-4 nakties, tad savaime aišku, kad 11 valanda man dar – saldus miegas.
– Teko skaityti, kad dėl neįvykusių koncertų grupė buvo įtraukta į „juodąjį sąrašą“, o prieš koncertus žmonės budėdavo prie jūsų, kad tik išeitumėte į sceną. Ar tai tiesa?
– Tai būdavo visko per mūsų beprotišką jaunystę. Visos grupės per tą praėjo. Kažkas sėkmingai, kažkas nelabai sėkmingai, bet tai jau liko praeityje.
Visą interviu žiūrėkite DELFI TV.
