Pasak režisieriaus, dokumentinis filmas buvo kurtas edukaciniais tikslais, paremtas tikromis žmonių istorijomis, asmenine patirtimi. D. Didžiūnaitytės istorija buvo nufilmuota pirmoji. Iki šiol niekur neviešintas vaizdo įrašas yra 5 minučių trukmės, mergina jame pasakoja, kaip neva būdama 18 metų pradėjo vartoti narkotikus.

Deja, DELFI minimo įrašo viešinti negali dėl galimo poveikio nepilnamečiams.

Visa ši filmuota medžiaga perduota Klaipėdos apygardos prokuratūrai, kuri tiria D. Didžiūnaitytės žūties aplinkybes, ir dabar yra analizuojama.

Vaizdo įraše mergina prisipažįsta nenorinti kalbėti apie narkotikus su tėvais, tačiau, jei pati turėtų ateityje vaikų, norėtų juos supažindinti su jų poveikiu.

„Žinau, kad jų nuomonė (tėvų – aut. past.) yra skeptiška. Kad ir ką besakyčiau, tai nepakeis jų požiūrio į tai, nes vis tiek visi narkotikai yra suabsoliutinami. Sunku iš tikrųjų paaiškinti žmogui, kuris nėra susipažinęs su tuo, kuris nieko nežino, kuris tiesiog girdėjo, bet jis pats nieko nesupranta apie tai, – filmo ištraukoje pasakoja D. Didžiūnaitytė. – Mokykloje švietimo nebuvo, tiesiog visada buvo kalama į galvą, kad tai blogai ir kad tai pražudys. Bet kažkokio konkretaus švietimo, atskiro pasakojimo apie kiekvieną narkotiką – koks yra poveikis, ką jisai daro – nebuvo visiškai.“

Filmo kūrėjas, kuris taip pat prisistato kaip D. Didžiunaitytės artimas draugas, teigia, kad dokumentinė juosta buvo kuriama atsižvelgiant į tai, jog Lietuvoje nėra jokios edukacijos šia tema.

Pokalbis su režisieriumi:

– Kodėl nusprendėte kurti būtent tokio turinio filmą?

– Aš tiesiog norėjau iškelti problemą, kad nėra informacijos, jog mokyklose nėra nuolatinio ir sisteminio švietimo bei ugdymo šiuo klausimu. Dažnai jauniems žmonėms tiesiog sakoma, kad narkotinės medžiagos yra labai blogai, tačiau jaunimas pabando ir, jei iškart nemato didelio šalutinio efekto, pereina prie stipresnių narkotinių medžiagų ir taip negali objektyviai įvertinti pasekmių, galimos žalos.

Kitas aspektas – mes gyvename Vakarų civilizacijoje, globaliame pasaulyje, jauni žmonės labai daug keliauja ir turi bent jau suprasti, kas tai yra narkotikai. Šiuo metu Lietuvoje ši tema yra absoliučiai ignoruojama ir atrodo, kad mūsų visuomenėje to nėra.

Akivaizdus pavyzdys – kai prie Seimo buvo surengta protesto akcija dėl vadinamosios žolės legalizavimo, vyresnio amžiaus žmonės stovėjo su plakatais „AIDS – ne“. Tai rodo menką žmonių supratimą apie problemos esmę.

Mano idėja buvo pakalbinti tuos, kurie vartojo narkotines medžiagas ir galėtų papasakoti savo asmeninę patirtį. Ne iš medikų, visuomenės informavimo priemonių ar vikipedijos, o remdamiesi savo patirtimi – ką jie yra bandę, kaip tai prasidėjo, kaip viskas vyko toliau.

Buvau sugalvojęs labai vizualiai, kaip tai padaryti: pavyzdžiui, mano sprendimas buvo, kad kalbinamas žmogus sėdėtų nugara, tarsi šešėlyje, ir žiūrovas negalėtų turėti jokio tiesioginio vizualinio kontakto su tuo pašnekovu. Šiuo atveju sėdi gyvas žmogus, Dovilės balsas nėra pakeistas.

Interviu yra nufilmuotas su prisegamu mikrofonu, aukščiausios kokybės garsas. Taip gavosi, kad Dovilę nufilmavau pirmąją, tuomet prasidėjo kiti darbai ir ta idėja liko neįgyvendinta.

Kolumbariumas Sudervės kapinėse, Dovilė Didžiūnaitytė

– Ar Dovilė lengvai sutiko filmuotis tokia tema, apie kurią visuomenėje mažai kalbama atvirai?

– Dovilė buvo vienas artimiausių mano draugų, ji buvo visiškai nepriešiškas, nekonfliktiškas žmogus. Todėl viskas vyko labai paprastai: aš pasiūliau, Dovilė sutiko. Filmavimas vyko pokalbio stiliumi, buvome dviese.

– Kodėl tik dabar nusprendėte paviešinti turimą vaizdo įrašą?

– Žiniasklaida vaizduoja, kad Dovilė buvo angelas, niekada nebuvo nieko vartojusi. Tačiau tai netiesa. Dovilė buvo labai geras žmogus, žmogiškąja prasme, ji tikrai buvo angelas. <...> Kitas labai svarbus dalykas – Dovilė turėjo begales problemų su mama, neturėjo šeimos, į ką galėtų atsiremti. Man labai sunku dabar apie tai kalbėti, bet jausčiausi dar blogiau, jei tokia medžiaga gulėtų stalčiuje ateinančius 10-15 metų.

– Sakote, kad buvote vienas artimiausių Dovilės draugų. Ar esate bendravęs su Dovilės tėvais, kaip jie vertino dukters požiūrį į narkotines medžiagas?

– Dovilė buvo dar visai maža, kai jos mama išvažiavo ir paliko ją Lietuvoje. Po kažkiek laiko parsivežė į Norvegiją. Dar po kurio laiko Dovilė išvažiavo gyventi į Islandiją pas močiutę, dirbo kepyklėlėje. Taip pat, kai šiuo metu skaitau žiniasklaidą, man atrodo labai neteisinga, kad Dovilės mama viešoje erdvėje sako, kad ne kartą norėjo grįžti gelbėti dukters. Bet mes, nė vienas draugas, tie, kas buvome artimiausi žmonės su Dovile, nė vienas nepažinojome mamos.

Žinau, kad su mama Dovilė bendravo labai šiltai, susiskambindavo kartą į dvi savaites, tačiau bendraudavo labai minimaliai. Būdavo, kad skambina Dovilės mama ir ji neatsiliepia savaitę. Sakydavome, Dovile, atsiliepk mamai, ji išgyvena, bet Dovilė neperskambindavo, sakydavo – tiek to.

– Kaip manote, ar Dovile besirūpinęs Massimo Parisi galėjo būti ne tik jos modelių agentūros vadovas, bet ir vaikinas?

– Mes niekada nesuprasdavome Dovilės asmeninio gyvenimo. Net nežinojome, ar Massimo – agentūros savininkas buvo jos vaikinas. Mes matėme bendrų nuotraukų, kurias siuntė mums Dovilė, ir matydavome tokias pačias Massimo socialiniuose tinkluose. Dovilė buvo iš tų žmonių, kurie greitai įsimylėdavo. Sakydavome, kaip gali mylėti žmogų, kurį taip menkai pažįsti. Bet Dovilė tiesiog atsakydavo, kad taip jaučiasi. Labai greitai prisirišdavo prie žmonių. Kitą vertus, Dovilė sakydavo, kad niekada gyvenime nėra mylėjusi, būdavo tai su vienu žmogumi, tai su kitu. Bendravo su labai daug žmonių ir galvodavo, kad čia galbūt yra jos meilė. Mūsų, artimų draugų nuomone, Massimo buvo įsimylėjęs Dovilę – todėl buvo toks išskirtinis dėmesys iš jo pusės.

– Ar matėte Dovilę, kai ji pernai atvyko į Lietuvą, į Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymą?

– Dovilę pažįstu ketverius metus, buvome vieni artimiausių draugų, viena kompanija, visuomet viską darydavome kartu. Kai Dovilė grįždavo, mes visuomet susitikdavome. Eidavome kavos ir pasivaikščioti, artimai ir atvirai bendravome. Tik tą kartą, kai grįžo, mes jau nebespėjome susitikti.

Didelis skausmas prarasti artimą žmogų, bet tikiuosi, ši istorija bus pastebėta visų tėvų, visų draugų, kurių aplinkoje yra žmonių, kuriems sunku. Kad bent kiek išmokys mūsų visuomenę matyti žmones, kuriems sunku. Paskutinį kartą su Dovile atsisveikinome Kėdainių krematoriume. Labai sunku matyti gulintį draugą karste. Man nesuvokiama, kam reikėjo rodyti tragiškai žuvusią dukrą. Mama nepriėjo nė prie vieno iš mūsų, nes mūsų, artimiausių jos draugų, tiesiog nė vieno nepažinojo. Kai prie jos norėjo prieiti Dovilės artimiausia draugė, mama tiesiog nusisuko. Mano vertinimu, tai tiesiog pavyzdys to, kad dabar mama eskaluoja tą tragediją, o galbūt nelaimės galėjo ir nebūti.

Dovilės mama iki šiol atsisako bendrauti ir su mumis, ir su Dovilės geriausia drauge. Taip yra todėl, kad ji nenori girdėti tiesos apie savo dukrą.

Tai, jog nufilmuotoje medžiagoje tikrai kalba D. Didžiūnaitytė ir kad jos pasakojama istorija nėra pramanyta, teigiama, raštiškai patvirtino penkios artimos merginos draugės.

Planuojama, kad šis dokumentinis filmas bus pristatytas 2019 m.

DELFI dėl šios išsakytos režisieriaus pozicijos bei galimybės, kad Dovilė galėjo vartoti narkotikus, susisiekė su modelio artimaisiais – jos dėde ir mama. Abu merginos giminaičiai netiki, kad jų šeimos narė galėjo reguliariai vartoti narkotikus, juo labiau – būti nuo jų priklausoma. Artimieji taip pat stebisi, kodėl ši medžiaga į viešumą išlindo tik dabar.

Pokalbis su D. Didžiūnaitytės dėde:

– Arūnai, ar jums teko girdėti, kad Dovilė galėjo filmuotis tokio pobūdžio filme?

– Tiesą pasakius, tikrai nežinojau. Pirmą kartą girdžiu, kad apskritai buvo kuriamas toks filmas su Dovile. Negirdėjau ir to, kad ji palaikė artimus ryšius su kažkokiu režisieriumi. Kas jis toks? Nepaisant to, tikiu, kad čia gali būti gynybinė taktika, dėl kurios yra uoliai dirbama. Panašia tematika laišką yra parašiusi ir neva Dovilės draugė, kuris buvo perduotas prokuratūrai. Jame teigiama, kad Dovilė neva vartojo narkotikus, alkoholį ir vis buvo matoma su kitu vyru. Mano manymu, čia yra renkama medžiaga, norint Dovilę pateikti kaip narkomanę.

– Ar turėjote įtarimą, kad Dovilė galėjo vartoti narkotikus?

– Ne. Dovilės mama man niekada nėra sakiusi, kad ji būtų vartojusi, bandžiusi narkotikų, juo labiau, kad ją būtų užtikusi.

– Režisierius teigė, kad Dovilė buvo gana vieniša, prieraiši, greitai įsimylėdavo – ar tai panašu į ją?

– Tokia nuomonė formuojama jau nebe pirmąjį kartą. Tame laiške, kurį Dovilės draugė rašė prokuratūrai, yra lygiai tokie patys žodžiai. Tiesą sakant, atrodo, kad viskas atitinka žodis į žodį – tarsi būtų cituojama: vieniša, prieraiši, greitai prisiriša prie žmonių – tai raktiniai žodžiai. Kai suvedi juos šalia, atrodo, kad juos abu inicijavo vienas ir tas pats žmogus, kuris koreguoja visus šiuos pasisakymus.

Susidaro įspūdis, kad kai kurie žmonės buvo apmokyti, taip kalbėti, kad pateiktų tokį Dovilės neva nestabilų įvaizdį. Mano manymu, viskas yra iš tos pačios serijos – gynybinė Ričardo Piniko taktika. Tikėtina, kad jis ar jo advokatė patarė taip kalbėti, skleisti tokius dalykus. Stengiamasi sudaryti įspūdį, kad Dovilė pati vartojo narkotikus ir niekas jų jai negirdė ir nedavė.

Ričardas Pinikas

– Filmo kūrėjas taip pat sakė, kad jai trūko šeimos, į kurią galėtų atsiremti, turėjo problematiškus santykius su mama, kuri ją paliko mažą ir išvyko į Norvegiją...

– Melas. Čia yra visiškas melas. Dovilė visą laiką gyveno su mama. Kur ji – ten ir Dovilė. Iš pradžių jos gyveno Lietuvoje, paskui persikraustė gyventi į Norvegiją. Ji, būdama vaiku ar paaugle, viena Lietuvoje tikrai niekada nebuvo. Paskui, kai ji paaugo, būdavo, kad ji grįždavo į Lietuvą, tačiau tuomet ji jau buvo suaugusi. Tegul nepasakoja apie jos nelaimingą vaikystę tie, kurie jos nė nepažinojo. Aš tikrai žinau, kaip ji augo.

– Nuo tragedijos praėjo 10 mėnesių, o šis vaizdo įrašas nutekintas tik dabar. Užsiminėte, kad būtent tai ir kelia jums didžiausią įtarimą, ar taip?

– Ši istorija įgauna labai viešą atspalvį. Jie turėjo 10 mėnesių laiko ištirti šią bylą, tačiau ji nebaigta iki šiol. Naujausiais duomenimis, prokuratūra atmetė mūsų advokato skundą dėl bylos perėmimo, o Ričardas Pinikas nesutiko tikrintis melo detektoriumi.

Tuo tarpu Aivaras Miltenis sutiko būti patikrintas. Visa tai paaiškėjo tik šią savaitę. Kadangi mes apie tai viešai kalbame, jie tokiu būdu ginasi. Jeigu jau turėjai tokią medžiagą, kodėl ji atsiranda tik dabar? Juk jei jau dalis filmo buvo nufilmuota, tai turėjo kaipmat išvysti dienos šviesą. Juk ši medžiaga visą laiką buvo iki tragedijos, o paviešinta tik dabar. Kodėl buvo tylima? Mes viešiname visus dalykus, tuo tarpu jie per ilgą laiką galėjo susidėlioti gynybinę taktiką. Kadangi viskas darosi tik viešiau, jie stengiasi visuomenės nuomonę formuoti iš kitos pusės.

– Arūnai, kaip manote, ar Dovilė vis dėlto galėjo nusifilmuoti tokiame filme?

– Sunku pasakyti. Nežinau, ar Dovilė galėtų pasakoti tokius dalykus, kurių nėra buvę ar ji nebūtų dariusi. Juk jei jie buvo, kaip čia teigiama, draugai, gal susitarė suvaidinti visa tai? Juo labiau, kad tai anoniminis pasakojimas, herojus nėra matomas žiūrovui, sėdi už širmos, todėl nebūtinai, kas yra sakoma yra tiesa. Juk galėjo tas režisierius Dovilės paprašyti suvaidinti visa tai. Dabar juk filmus kuria, kas netingi. Galbūt toks variantas ir įmanomas. Kitu variantu nesu linkęs tikėti.

Pokalbis su D. Didžiūnaitytės mama

– Daiva, kaip vertinate žinią, kad nutekėjo neįvardijamo režisieriaus kurto filmo ištrauka, kurioje, kaip teigia jis, nusifilmavo jūsų dukra ir kalba apie narkotikus?

– Man iškart kyla klausimas, kodėl tik dabar ši medžiaga paviešinta? Labai įdomu, kodėl tas režisierius slepiasi. Jei jau neva kalba tiesą, juk būtų normalu atskleisti savo tapatybę. Man susidaro įspūdis, kad tai yra puolimas, nes mes, Dovilės artimieji, pastaruoju metu viską viešiname, skelbiame bylos eigą. Atrodo, kad tai yra puolimas konkrečiai į mūsų šeimą. Dovilės jau nebėra, ji nebegali apsiginti, tačiau esame mes, jos šeima, kurie privalome tai padaryti. Tikiu, kad mūsų viešumas nėra patogus kitai pusei, jie jaučia grėsmę, todėl imasi tokios taktikos, atsakomųjų veiksmų. Gali būti, kad mes jau užčiuopėme kažką rimtesnio, nes faktas, kad toks vaizdo įrašas išėjo tik dabar, rodo, jog jiems yra nepatogu, jie imasi gintis. Juk jie visą laiką tylėjo. Džiaugiuosi, kad mūsų viešumo taktika pasiteisino.

– Ar teko girdėti, kad Dovilė turi artimą bičiulį režisierių?

– Dovilė turėjo labai daug pažįstamų, tarp kurių galėjo būti ir aktorių, ir režisierių. Tačiau ji man tikrai niekada nebuvo įvardijusi jokio konkretaus artimo draugo, kuris kurtų filmus.

– Daiva, režisierius, kuris teigė kūręs filmą su jūsų dukra, leido suprasti, kad Dovilei narkotikai nebuvo svetima, jog ji neva yra vartojusi juos – ar jums toks pasakojimas yra naujiena?

– Tai yra šmeižtas ir melas. Manau, kad tokiais pasakojimais yra bandoma sukurti įvaizdį, kad Dovilė buvo narkomanė. Manau, kad ji buvo su mumis atvira tiek, kiek tai yra įmanoma padaryti jaunam žmogui. Narkotikų tema esame su ja kalbėję ne kartą. Apie tai yra su ja kalbėjęs ir modelių agentūros buvęs direktorius Massimo. Juk niekam nėra jokia paslaptis, kad mados pasaulyje yra vakarėlių, o juose – įvairiausių pavojų. Tiesa, tokius renginius ji ribodavo, stengdavosi į juos neiti. Modelio darbas reikalauja labai daug jėgų, tikiu, kad nė viena agentūra su narkomanais net neprasidėtų.

Mes irgi galėtume surasti labai daug Dovilę pažinojusių žmonių, kurie kalbėtų visai ką kitą, kurie paneigtų tokius pasakojimus apie ją.

– Filmo kūrėjas, kuris taip pat tikino buvęs gana artimas Dovilės bičiulis, interviu metu užsiminė, kad jūsų dukra lengvai užmegzdavo naujas pažintis, greitai įsimylėdavo, buvo vieniša – ar jums tai pažįstama?

– Man keista, kai žmonės teigia ją pažįstantys, kai ji Lietuvoje buvo itin reta viešnia. Ji keliaudavo po pasaulį, todėl ten grįždavo tik labai retai ir trumpam laikui. Tie, kurie jos nepažįsta, gal ir gali susidaryti įspūdis, kad tai yra tiesa. Tačiau ją pažįstantys žino, kad tai yra absurdas. Susidaro įspūdis, kad jie patys gyvena tokį lengvabūdišką gyvenimo būdą, kurį jie bando primesti mūsų dukrai.

– Režisierius sakė, kad jūs su Dovile turėjote gana problematiškus santykius, jai trūko šeimos palaikymo, o vaikystėje ji kurį laiką augo be jūsų, nes išvykote į Norvegiją...

– Manau, kad taip sakyti gali tik R. Piniko draugai. O tuo yra viskas pasakyta. Tai, kad jie taip kalba, nėra nieko keisto. Tai gali vykti ir už pinigus, ir dėl daromos įtakos, spaudimo. Juk galima gana lengvai rasti žmogų, kuris pasakys bet ką. Mes Vilniuje gyvenome daug metų ir jos, išvažiuodami į Norvegiją, tikrai nepalikome vienos – ten išvažiavome visa šeima. Mes visada ją palaikėme. Čia tiek daug neteisybės pasakyta, kad man net trūksta žodžių.

– Dovilės dėdė Arūnas užsiminė, kad ji tokiam filmui galėjo nusifilmuoti nebent norėdama padėti draugui, tačiau nebūtinai, ką ji sakė prieš kamerą, yra tiesa. Ką manote apie tokią galimybę?

– Žinote, atsiminiau vieną dalyką. 2015 m. mes visi buvome grįžę per Kalėdas į Vilnių. Turėjome rimtą pokalbį su Dovile, nes ji aktyviai svarstė apie galimybę studijuoti aktorinį. Ji sakė: „Mama, aš labai noriu studijuoti tai, turiu daug aktorių pažįstamų, o jie man sako, kad turiu gerus duomenis, todėl galvoju kitais metais ten stoti“. Būdavo, kad net buitinėse situacijose Dovilė pradėdavo vaidinti ir ji klausdavo manęs, ar ji galėtų tapti aktore. Aš jai nuolat sakiau, kad tai yra jos pasirinkimas ir aš ją palaikysiu. Kitaip tariant, 2015 m. ji buvo užsidegusi šia mintimi. Jeigu Dovilė šiam režisieriaus filmui nusifilmavo būtent tada, yra didelė tikimybė, kad viskas ten buvo suvaidinta. Paskui, laikui bėgant, mintį apie aktorystę ji nuvijo tolyn ir susidomėjo fotografija, todėl galimybės studijuoti aktorinį nebesvarstėme. O versija, kad ji ten kalba iš savo patirties, man sunkiai įtikima. Tikrai tuo netikiu, nesąmonė.

– Jūsų nuomone, ar yra bent menkiausia galimybė, kad Dovilė vis dėlto galėjo vartoti narkotikus?

– Būtent taip, kaip jie teigia, kad neva ji ilgą laiką juos vartojo, gal net buvo priklausoma – tikrai ne. Suprantu, kad vaizdas yra sudaromas toks, kad Dovilė neva buvo narkomanė, jog ji be to negalėjo gyventi. Taip gali kalbėti tik tie, kurie jos nepažinojo. Aš galiu kalendoriniu tikslumu sudėlioti jos gyvenimą per paskutinius penkerius metus, todėl niekaip neįsivaizduoju, kaip ji galėjo vartoti narkotikus. 2014 m. ji dirbo Europoje, 2015 m. darbavosi Azijoje, daugiausiai laiko praleido Kinijoje, Singapūre, 2016 m. visu metus su mumis pragyveno. Ją matėme kiekvieną dieną, todėl niekaip nesusidėlioja toks jų piešiamas vaizdas.

D. Didžiūnaitytės mama interviu metu taip pat pridūrė, kad dėkoja visuomenei už palaikymą ir paaiškino, kodėl su spauda dažniausiai bendrauja ne ji, o žuvusio modelio dėdė.

„Dažniausiai su žiniasklaida bendraujame per Arūną, nes mes šiuo metu esame Norvegijoje. Pati šiek tiek vengiu per didelio dėmesio, nes iki šiol stipriai išgyvenu. Ne paslaptis, kad lankausi pas psichoterapeutą, kuris man patarė viso to vengti. Kiekvienas naujas pokalbis sukelia begalę naujų neigiamų emocijų, kartais atrodo, kad tikrai nebeturiu jėgų. Ačiū Dievui už šeimos, artimųjų ir visuomenės palaikymą. Įsivaizduoju, kad žmonės mano, jog jų žinutės, komentarai nieko nereiškia, tačiau man tai yra didelė paguoda, parama ir paskata nepasiduoti“, – DELFI teigė ji.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (777)