Net atsargiai organizuotis pradėjusi opozicija buvo negailestingai sumindyta. Ryšys su mus palaikančiais žmonėmis yra rimtas ir svarbus variklis, todėl tai, ką kurį laiką patys atidėliojome, šį kartą ignoruoti negalėjome. Mes šiandien jau AC/DC žemėje.
Sako, čia jie visi atsipūtę. Kartais arogantiški, kartais - net per daug svetingi. Sako, čia kengūros mušasi, koalos dirba žaislų krautuvėse, o rykliai lesa visus banglentininkus iš eilės. Nebent prieš lipdamas į vandenį, net savo vonioje, nepamiršai pasipurkšti juos atbaidančiu purškalu. Kaip nuo uodų. Sako… Kodėl tuo netikėti? Pamatysime.
Štai, kad jų moterys yra nagingos ir sugeba atsuktuvu žongliruoti lyg nagų dilde, teko įsitikinti dar oro uoste, vos praėjus pasų kontrolės postą. Istorija pamokanti: dar būdami Vilniuje gavome dovanų - puikius metalinius lagaminus „Rimowa“. Gerai, nes per tiek metų jau pabodo prigrūstose kuprinėse ieškoti susipykusių ir skirtingose jos galuose besislapstančių kojinių. O ir solidžiau kažkaip. Tai štai, dovana gera, mėtyk, daužyk - nieko. Ir užraktai su kodu. Tik mano draugas Vytaras, garbė jam ir jo nuveiktiems didingiems darbams šioje žemėje, išvargintas protmūšių, sugebėjo taip susukti trijų skaičių kombinaciją, taip užpainioti galimus vagis krovinių skyriuose, kad iš to džiaugsmo, dar tą pačią sekundę, kai užraktas patenkintas kliktelėjo, sugebėjo ją iš karto ir pamiršti. Negrįžtamai. Vienas užraktas atsidaro, o antras - ne.
Tiesa pasakius, turėjau vilties, kad kažkur 28 - kelionės dieną, pasakodamas žiūrovams apie tai, kaip ką tik nuo gaisro išgelbėjau mišką, ištraukiau iš krokodilo gerklės nekaltą avį ar sutaisiau spektaklio metu griūnančios Sidnėjaus operos stogą, kažkur fone, ant automobilio galinės sėdynės paliksiu tokį vaizdą: mano nepamainomas bendrakeleivis, pasidėjęs lagaminą ant kelių, vis dar suka galimas kodo kombinacijas, eilinę nesėkmę palydėdamas galvos kraipymu vis negalėdamas patikėti dar viena nesėkme. Būtų gražu. Deja. Australijos pareigūnams būtent jo lagamino prireikė patikrai:
- Atidarykite, prašau, - ištarė graži, raumeninga dama su dailiai išlyginta ir iškvėpinta uniforma.
- Negaliu, - kukliai nukaito V.R.
- Reikia, tokia tvarka, - ramino pareigūnė. - Įprastas patikrinimas.
- Suprantu, bet atidaryti negaliu, - įkyriai laikėsi savo Radzevičius. Lyg ir bandė paaiškinti, bet netekusi kantrybės šviesiaplaukė su guminėmis pirštinėmis ėmėsi darbo pati. Nepavyko.
- Surinkite kodą, - tesė žiūrėdama kažkur pro petį į su šunimi prie mūsų artėjantį kolegą.
- Aš jo… nepamenu, - galų gale, kaltai šypsodamasis, ištarė Vytaras.
Pauzė užsitęsė… Vėliau sekė įprastas tokiai situacijai pareigūnų pasitarimas. Po jo ir šuns bandymo užuost kažką, dėl ko gaunamos premijos, sekė visų oro uoste buvusių įrankių ir raktų bandymas panaudoti pagal paskirtį. Kažkuriuo metu užraktas tyliai krito.
Užtat gavome oranžinį diržą, kuris dabar, iki pat kelionės pabaigos, bus naujas jo lagamino draugas. Be skaičių ir kodo. Užtraukei ir keliauji į bagažinę.
