Šios patyčios įvarė didžiulį kompleksą, kurio, kaip ir daugelio šiais inovacijomis gausiais laikais galima greitai atsikratyti. Daugiausia nerimo kėlusi plaukų būklė šiandien Katažinai – praeitis.
„Kokia laimė, kad atradau Plaukų priauginimą! Net neįsivaizdavau, kad būtent šis būdas man padės atsikratyti krūvos kamuojančių kompleksų. Pasirinkau juostinį priauginimo būdą, nes būtent toks yra saugiausias!
Net nenoriu prisiminti, kaip kažkada nuolatos tik veldavau, sukdavau, rišdavau, segdavau tresus, slėpdavau plikes ir litrais purkšdavau stiprius lakus. Išbandžiau visus įmanomus, o kartais, atrodo, neįmanomus būdus paslėpti tai, kas mane vis versdavo pasijusti kažkokia nepilnaverte ir nepasitikinčia savimi.
Į 1-ąją klasę nuėjau visai plika, su skarele. Kiek patyčių ir užgauliojimų tuomet teko patirti, net nepasakosiu... Dar paauglystėje pažadėjau sau įdėti visas pastangas, kad situacija pasikeistų. Tada prasidėjo įvairūs eksperimentai. Visko buvo, kaip matote“, – savo sekėjams pasakojo Katažina.
Džiugių permainų moteris sulaukė, kai ruošdamasi vestuvėms susipažino plaukų meistre, kurios ištikima klientė yra iki šiol.
„Šiandien negaliu atsidžiaugti savo dabartiniais plaukais! Skaičiuoju jau 7-us metus kai pirmą kartą prisiauginau ir, kaip matote, vis dar esu su plaukais. Nei dienos nepasigailėjau! Anaiptol, net savo pačios pavyko atsiauginti.
Merginos, niekada nebijokite keistis ir eksperimentuoti! Tai labai svarbus žingsnis pasitikėjimo savimi link!“ – patarė Katažina.
Dalyvaudama laidoje „Nepatogūs klausimai“ vedėjui Rolandui Mackevičiui žinoma moteris išsipasakojo apie skaudžias patyčias, kurias būtent dėl plaukų kentė mokyklos laikais. Prieš pradedant eiti į pirmą klasę, Katažiną tėvai nusprendė nuskusti plikai. Nes neaugo plaukai. Sako, kad mama buvo išbandžiusi viską. Net trynė galvą svogūnu.
„Tada viena kaimynė patarė, kad galvą reikia visiškai plikai nuskusti. Buvo vasara, bet niekas nepagalvojo, kad tuoj rugsėjo 1-oji. Ir dabar save pamenu – rankoje trys gvazdikai, ant galvos skarelė. Bet juk vaikai negailestingi. Už manęs sėdintis berniukas nutraukė tą skarelę, to pakako. Tai buvo didžiausia mano gyvenimo trauma. Bet tuo pačiu – ir postūmis tapti tokia, kokia esu šiandien.
Kai mama manęs laukėsi, abu su tėčiu tikėjosi berniuko. Nes prieš tai jau augo dvi dukros šeimoje. Kiek paaugusi klausiau tėčio – juk norėjai sūnaus, tiesa? Patvirtino. Tačiau paklausus, ar kada pasigailėjo, jog gimiau aš, jis sakė, kad niekada. Ir dabar kalbėdama apie tai graudinuosi, nes tėtis visą gyvenimą buvo „grauduliukas“, o mama – ta, kuri laikė šešis namų kampus. Bet jis buvo ta ramybė, atsvara. Ir supratau, kad Zvonkus būtent ir yra panašus jį mano tėvą“, – braukdama ašarą kalbėjo Katažina.
