"Aš net šuniuko negaliu palikti kai išskrendu į Ameriką ar kitur, nesuprantu tų, kurie palieka emigruodami savo vaikus", - stebėjosi dainininkas.
„Man labai trūko Lietuvos. Ir aš visuomet, kada grįždavau į Lietuvą (nebuvo metų, kad aš neatvažiuočiau bent du kartus pasisvečiuoti), visuomet sakydavau, jeigu manęs kas nors klausdavo, kad aš tiktai tenai dirbu, o gyvenu aš Lietuvoj. Turiu lietuvišką pasą, kaip ir anksčiau jį turėjau, visa mano šeima turi lietuviškus pasus, ir aš visą laiką paslapčia svajojau, net negalėjau savo šeimai to pasakyti, svajojau sugrįžti į Lietuvą“, – sakė A. Frankonis.
Ispanijoje ilgus metus gyvenusi Lietuvos estrados legenda teigė, kad pasiilgo net lietuviškos žiemos: „Man metų laikų kaita net patinka. Kiti bjaurisi dabartiniu oru, o man pasaka, man atgaiva. Aš gyvenu gražioj vietoj, kas rytą pasisveikinu su Gedimino pilimi, su Šv. Kotrynos bažnyčia, aš matau gražų vaizdelį – vos ne 14 bažnyčių įvairiausių. Ir man labai gražu: žiemą Vilnius vienoks, rudenį, visas Gedimino kalnas juk pas mane matosi, Trijų kryžių kalnas, spalvos... O Gran Kanarijoje ką? Tu pabundi – ir visą laiką saulė. Eini pasitikt Naujųjų metų su peteliške ir smokingu, o paskui meti juos lauk, nes šilta, gali eit maudytis ir visą laiką saulė. Tas irgi atsibosta ir ten pilna depresuotų žmonių“.
A. Frankonis prognozavo, kad ilgainiui dauguma emigrantų į Lietuvą sugrįš, ir tam esą nesukliudys nei maži atlyginimai, nei didelės šilumos kainos.
„Palaipsniui dauguma žmonių sugrįš. Aš va iš „Facebooko“, iš visko to jaučiu, kad grįš po trupučiuką visi žmonės į Lietuvą. Aš suprantu, maži labai atlyginimai, žmogus dirba tiek pat valandų, bet jis už tai nieko negauna, o kada nueini į parduotuvę – aš pats čia stebiuosi kainomis ir negaliu suprast. (…) O tas magnetas ir bus Lietuva. Jinai yra, aš be jos niekaip negalėjau. Aš viską turėjau: automobilį, geriausią namą, paplūdimį kasdien... Bet trūksta gimtinės. Tu vis tiek esi ten svetimas“, – atviravo A. Frankonis.
Pasak dainininko, kartais tikrąsias vertybes nustelbia greito gyvenimo būdo paskatinti trumpalaikiai malonumai. Tačiau meilės savo šaliai, A. Frankonio teigimu, pamiršti neįmanoma.
„Mes dabar gyvename vartotojiškoje kultūroje, dvasinių dalykų ne tiek daug beliko. Turim tai pripažinti. Visi į piniginės turinį žiūri, o pagrindiniai dalykai kas yra? Aš tikiu meile, sąžiningumu, atsidavimu vienas kitam. Yra tų gražių dalykų. O jeigu kiekvienas žmogus dabar siekia nusipirkti automobilį, tas amerikietiškas gyvenimo būdas: mašina, butas ir paskui ten savaitgalį nueit į kokį klubą pasėdėt ir viskas. Atrodo, kad tai laimė. Aš suprantu, kad kitų profesijų žmonėms tai tinka, man netinka. Aš esu muzikantas, man čia yra laimė atvažiuoti, čia yra nuostabūs draugai, čia mano tėvai palaidoti, čia mano yra dar brolių, giminių... Viso šito ten nėra“, – kalbėjo A. Frankonis.
