Kaip jie sukurdavo šventę? Kas formuodavo estradinių koncertų repertuarą, kur dainininkai gaudavo scenai tinkamų drabužių, batų, kosmetikos? Kokių nuotykių patyrė gastroliuodami po Lietuvą, SSRS respublikas, socialistines šalis?
Ištraukos iš Ingos Liutkevičienės knygos „Bravo estradai!”
<...>
Ne tik koncertų salėje – net ruošiantis į koncertą apimdavo šventinė nuotaika. Mama vilkdavosi ryškią elektrik spalvos krimplino (nauja, labai populiari sintetinė medžiaga) suknelę, užsitempdavo kapronines kojines su ištisine siūle, ilgus plaukus susukdavo į kuodą, susmaigstydavo beveik nepastebimais segtukais, pasikvėpindavo kvepalais „Krasnyj mak“ („Raudonoji aguona“) arba „Krasnaja Moskva“ („Raudonoji Maskva“).
Tėvas maudavosi kliošines kelnes (dažnai irgi krimplino), rengdavosi marškinius su apykakle ilgais smailiais kampais ir liemenuotą švarką. Mus, mergaites, irgi išpustydavo: rinkdavomės baltas iki kelių kojinaites, šone puoštas kutosais, apsiaudavome raudonus čekoslovakiškus po blatu (per pažintis) gautus batelius su dailiu dirželiu ir gėlyte, vilkdavomės baltas, nėriniuotas palaidinukes ir segdavomės megztus sijonukus su šleikomis. Plaukuose pūpsodavo balti kaspinai su raudonais ar mėlynais barchatiniais taškučiais. Taip pasipuošę įsiliedavome į kitų gražiai apsirengusių žmonių minią, plaukiančią į koncertą.
<...>
Užsienio solistės pirmosios pradėjo dėvėti perukus, prisitvirtindavo dirbtines blakstienas, o mūsų dainininkės viską stebėjo, dėjosi į galvą ir stengėsi kaip nors gauti to, ką turėjo užsienietės. Pirma iš lietuvių atlikėjų dirbtines blakstienas Maskvoje įsigijo dainininkė Džilda Mažeikaitė. O štai blakstienų tušo gauti būdavo neįmanoma, tai Džilda pasidažydavo jas batų tepalu. Apie jokius kosmetikos, drabužių prekių ženklus niekas nežinojo. Pirkdavo tai, ką gaudavo „iš po prekystalio“, graibstė lenkiškus kremus odai, kokių būdavo, nepaisydamos odos tipo.
Deficito laikais tekdavo pasistengti, kad gerai atrodytum. Kai tik pasaulinę madą ėmė diktuoti XX a. septintojo dešimtmečio modelis, aktorė ir dainininkė Twiggy (Tvigi), Nijolė Tallat-Kelpšaitė irgi pasisiūdino labai trumpą ir siaurą suknelę.
Batelius avėdavo vengriškus, čekoslovakiškus, turėjo ir špilkas (batelius laibais aukštais kulnais). Įdomesnių drabužių, audinių, perukų nusipirkdavo ir iš tų žmonių, kurie gaudavo siuntinius iš Amerikos. Šukuodavosi pačios, šukuosenas kopijuodavo nužiūrėdamos nuo kino filmų aktorių. Ausys mažai kurių dainininkių būdavo pardurtos, todėl paprastai segdavosi klipsus (užspaudžiamus auskarus).
Sovietmečiu Valstybinei filharmonijai Vilniuje priklausę ansambliai gastrolių grafikus turėdavo derinti su Maskva – ten spręsdavo, kur, kada ir kokie SSRS kolektyvai keliaus koncertuoti. O tada dažniausiai tekdavo išvažiuoti keliems mėnesiams. Visas gastroles sunku ir suskaičiuoti, tačiau iš jų atmintyje įsitvirtino stipriausi įspūdžiai.
Pavyzdžiui, Ukrainoje būdavo pikčiausi partijos CK sekretoriai, jie visada pirmiausia norėdavo pamatyti programą. O kartą kilo skandalas dėl menkniekio. Viename Ukrainos mieste Jurgis Žukauskas dainavo rusišką dainą „Na rabotu slavnuju / na diela chorošyje („Į garbingą darbą / geriems darbams“) ir baigdamas žodžiais „paren molodoj“ (jaunas vaikinas) pasuko stovą su mikrofonu. Atlikėją apkaltino, esą tyčiojasi iš dainos, iš visko, kas brangu, renkasi ne iškilmingą, o visai kitą ritmą ir dar lengvabūdiškai kraiposi. Vadovą Juozą Tiškų net kvietė į CK pasiaiškinti dėl tokios dainos interpretacijos ir nederamo vokalisto elgesio.
<...>
Stasys Povilaitis – sudėtingo likimo žmogus. Kolegos jį prisimena buvus labai sąžiningą, bet gana uždarą. Jis nė vieno kolegos nėra įžeidęs, nė vienam niekada nėra pasakęs jokių pastabų. Viską laikė savyje, niekam nerodė jokių emocijų. Žinojo savo vietą ir per arti neprisileisdavo kitų žmonių, su viešbučio aukšto budinčiąja nebūtų gėręs konjako. Parūkydavo, patylėdavo. Ko gero, buvo teisus, nes žmonės nemoka įvertinti širdingumo.
Stasys sakydavo, kad žmogus pats yra savo laimės kalvis. Ir pats tą įrodė. Ne vieną naktelę jam, paaugliui, yra tekę nakvoti prie jūros po žvaigždėtu dangumi, klausantis bangų mūšos, kirų, todėl jis jūrą mylėjo kaip žmogų. Parašė daugybę dainų tekstų apie ją ir prašė jį prie jūros palaidoti. Mokėjo skaičiuoti pinigus, buvo labai taupus, mat vaikystėje, jaunystėje gyvenimas nelepino. Teko kęsti alkį. Jis sunkiai dirbo statybose pagalbiniu darbininku, vėliau mūrininku. Darbas ir talentas leido išbristi iš nepriteklių.
SSRS laikais visuose kultūros namuose stovėdavo gipsiniai Lenino biustai. Atvažiavus koncertuoti į Baltarusiją Bieliauskas pamatė scenoje didžiulę tribūną, ant jos – vado biustą ir liepė išnešti. Kažkas paėmė, neša ir šoka. O kad salėje buvo tamsu, niekas nepastebėjo ten sėdinčio vietinio. Matydamas tokią nepagarbą revoliucijos vadui jis sušuko: „Ką jūs darot? Čia gi Vladimiras Iljičius Leninas!“ A. Čapas derino gitarą, o S. Povilaitis praeidamas lyg sau nutęsė: „Pamanykit tik, Vladiiimiras Iljiiičius Leeeeninas“.
<...>
Kita įsimintina vieta – Šiaurės Kaukazas, Kislovodskas. Ten padirbėti dainininkus ir muzikantus iš Pribaltikos pakvietė restorano „Teatralnyj“, stovėjusio aukštai ant kalno, šefas. Visi muzikantai ir solistė buvo iš Latvijos, iš Lietuvos – vienas Aleksas Lemanas. Atvykę visi gavo butus tam laikui, kol muzikuos. Prasidėjo darbas. Vietiniai nusileisdavo iš kalnų aukštybių ir pardavę avis – tiesiai į restoraną, pinigų pilnos kišenės, o staleliai visi užsakyti. Iš netolimo miesto atvažiuodavo šachtininkų, atvykdavo auksakalių, advokatų. A. Lemanas dainuodavo turtingiems restorano lankytojams jų mylimo Muslimo Magomajevo balsu.
Gautus pinigus pasidalydavo septyniese, kartais uždirbdavo iki 200 rublių per vakarą. Nerealiai didelės sumos! A. Lemanas pinigus kraudavo į batų dėžes. Taupė, nes to čia buvo ir atvažiavęs – užsidirbti pinigų kooperatiniam butui Vilniuje. Šeši darbo mėnesiai – ir įnašas už kooperatinį trijų kambarių butą surinktas.
<...>
Kompozitorius Benjaminas Gorbulskis puikiai valdė emocijas. Mėgdavo kartoti: „Žmogus žmogui negali būti priešas.“ Su pykstančiais ant jo pasikalbėdavo, tad priešų neturėjo, bet pavydinčių buvo. Ir daug.
Turėjo ir kitą savybę, kuri nelabai patiko Marinai. Buvo toks nesavanaudis, kad viską išdalydavo. Kas savaitę gaudavo siuntinius iš užsienio, bet puošėsi ne pats, o rengė kai kuriuos kolegas.
Rūbų pats turėjo minimaliai, bet gražuolei žmonai nieko negailėjo, puošė ir rengė ją, dovanodavo brangius papuošalus. B. Gorbulskis buvo įsitikinęs – laimingiausi tie, kurie nieko neturi, ir svarbiausia ne pinigai, o geri žmonių santykiai. Būdavo ir taip – gatvėje Gorbulskį pasveikina valkata: „Labas, kolega“, ir paprašo pinigų. Kitą kartą vėl tas pats, neapsaikentęs Gorbulskis jam pažadėjo kiekvieną mėnesį sutartu laiku duoti tris rublius, bet liepė daugiau gatvėje pinigų nebeprašinėti.
Jis trykšte tryško fantazija, mėgo kurti visokias humoristines situacijas, nes į gyvenimą žiūrėjo lengvai. Linksmas buvo ir be alkoholio, gėrė saikingai, bet mėgstančius išgerti jam patikdavo vaišinti. Kartą kavinėje pristigęs pinigų kaip užstatą paliko kompozitorių Vaclovą Paketūrą. Su poetu Vytautu Blože 1960 m. parašęs Lietuvos literatūros ir meno dekadai Maskvoje operetę „Meilė ir skarda“ gavo gerą honorarą ir drauge išvažiavo į Nidą.
Įsilinksminęs pareiškė, kad nuo šiol Nidoje būsiąs komunizmas. Nedidelio viešbučio bufete sumokėjo už visus produktus, gėrimus ir visiems žvejams, kurie grįžta iš jūros, paskelbė: Nidoje komunizmas, todėl visi valgo ir geria nemokamai. Žvejai, aišku, buvo labai patenkinti, o V. Bložė taip įsijautė, kad eilėraščius skaitė įsilipęs į medį. Tačiau Klaipėdoje kilo triukšmas, mat pritrūko žuvies. Išgirdę apie nemokamą bufetą Nidoje ir supratę, kad žvejų gali ir nesulaukti, valdžios vyrai atvažiavo jo uždaryti. Taip baigėsi trijų dienų Nidos komunizmas.
<...>
„Estradinėse melodijose“ prasidėjo Nijolės Ščiukaitės aukso amžius. Maskva dainininkei skyrė vadinamąją raudoną juostelę – pripažino teisę dainuoti vienai visą koncerto dalį. 1974 m. jai vienintelei iš estrados dainininkų buvo suteiktas nusipelniusios artistės vardas.
Garderobu, aišku, rūpinosi pati. Pravertė pažintys Vilniaus modelių namuose. Kartą drabužius N. Ščiukaitei ir D. Neimontaitei ir kitiems Filharmonija nupirko iš Vilniaus modelių kolekcijos, demonstruotos Japonijoje.
Daug suknelių Nijolei yra pasiuvusi garsi to meto Vilniaus siuvėja Irena Norvaišienė. Sovietmečiu ji siuvo drabužius visoms ponioms. Aišku, tokiu buržuaziniu žodžiu į moteris tada nebūdavo kreipiamasi, reikėdavo vienam į kitą kreiptis „drauge“, pavyzdžiui, „drauge Irena“. Vis dėlto dėl privilegijuoto gyvenimo privačiuose pokalbiuose jas visi vadino poniomis. Siuvėja rengė ir partinių šulų žmonas, tarp jų ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto tuometinio pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus sutuoktinę Sofiją.
Kartą Norvaišienė paskambino solistei ir pranešė turinti naujų audinių, pakvietė užsukti išsirinkti. Jeigu kas įsivaizduoja, kad parduotuvėse gulėdavo šimtai rietimų, tai labai klysta. Gaudavo vieną kitą, tik bet koks mirtingasis jų nė nepamatydavo, o geresni audiniai nė nepasiekdavo parduotuvių ir savais keliais patekdavo ponioms į rankas arba pas elitinius siuvėjus. N. Ščiukaitė išsirinko audinį, aptarė, kokio modelio suknelės norėtų.
Po kurio laiko siuvėja vėl paskambino ir guodžiasi – bėda, tą patį audinį išsirinko ir S. Griškevičienė. O tuo metu laikytasi nerašytos tvarkos – jeigu pirmojo sekretoriaus (svarbiausio žmogaus sovietinėje Lietuvoje) žmona išsirinko audinį, likęs rietimas turi pradingti iš Lietuvos ir dažniausiai būdavo išsiunčiamas į kitą Sovietų respubliką – Lietuvoje kita moteris nieku gyvu neturėjo vilkėti drabužio iš tokio pat audinio.
Jeigu S. Griškevičienė į koncertą ateidavo su kailiniu manto, kitos jau negalėdavo pasipuikuoti panašia puošmena, nors turėjo visos ir labai mėgo siaustis kailių pelerinomis, kai pirmojo Lietuvos komunisto žmonos nebūdavo. Egzistavo neoficialus, niekieno neįvardijamas miražinis komunikacijos tinklas, kaip sužinoti, ar Griškevičienė renginyje dalyvaus ir kuo vilkės.
<...>
Muzikantas, dainininkas, grupės „Plius minus“ vadovas Mikas Suraučius gaudavo dviejų šimtų rublių algą, muzikantai – po 190, be to, būdavo mokami dienpinigiai, o už kiekvieną koncertą – priedai. Pinigų netrūkdavo, į kurią tik kišenę Mikas įkišdavo ranką, kiekvienoje buvo pinigų. Bet pirkti nebuvo ko. Vieną kitą deficitinę prekę galėdavo nusipirkti nebent uždaruose kosmonautų miesteliuose.
Kartą važiavo koncertuoti į buvusį vadinamąjį antrąjį Celinogradą, kosmonautų miestelį. Jo marmuriniai statiniai švietė iš tolo. Mieste buvo trys zonos, kiekvienoje reikėjo predjavit pasport – rodyti pasą. Trečioje zonoje ir prisipirko deficitų – kavos malūnėlį, nešiojamą radijo imtuvą, odekolono buteliuką, dezodoranto flakoną. Pirmuosius džinsus įsigijo už jam siaubingai didelę sumą – 80 rublių.
Rusijoje įsiminė dažną vaizdą važiuojant pro duonos parduotuvę: eilė žmonių laukia duonos, bet netu chleba – nėra duonos. Viename mieste M. Suraučiaus ansamblis – vyrai ilgais plaukais, vakarietiška apranga – išlipo iš autobuso, užėjo ir į parduotuvę. Klausia, ar yra duonos, o jiems atrėžia: „Vot iz za takich u nas chleba i netu!“ („Štai per tokius mes duonos ir neturime.“)
