Kaip ir dera, čia irgi netikėtas svetimšalių pasirodymas sukėlė didelį erzelį ir sumaištį: kažkas puolė keisti staltieses, bet sudaužė peleninę. Kitam kėdė užkliuvo ir virto ant kito stalo su vazoje stovėjusia, laimei, plastmasine rože. O į vietą palydėjusi moteris kelis kartus lakstė į virtuvę, kur ant kažko negailestingai rėkė, o grįžusi vėl šypsojosi, kaip brandaus amžiaus TV diktorė. Kirminui numarinti gavom riešutų ir saulėgrąžų, o vėliau jau ir visokių žolių, žuvų ir mėsų.

Tačiau niekaip nesulaukėm pagrindinio patiekalo - keptos vištos. Kai atsargiai, nelinkėdami virėjui mirties, apie tai pasiteiravom, dama maloniai paaiškino, kad mūsų višta gyvena aukščiau, kalnuose esančiame name, tad ją kaip tik jos vyresnė dukra ir nuėjo paimt. Tikrai, ties sakinio pabaiga pasirodė raudonskruostė kaimo mergelė, po pažastimi nešina pamerktąja. Įėjusi į salę, mus maloniai su ja supažindino, išskleidė sparnus, pademonstravo jos dailias kojas, dar visaip kaip pavartaliojo. Nesulaukusi komisijos priekaištų, nusinešė į virtuvę ir ... po 20 minučių grįžo su ta pačia višta. Tik šioji vargšelė jau taikiai plūduriavo savam sultinyje, nuogumą pridengusi jau tik jaunų bambukų ūgliais.

Hangzou - Druskininkų tipo miestelis, su arbatos krūmais ant kalnų šlaitų ir dideliu ežeru. Tik daug didesnis ir gausesnis. Pacientai vaikšto visi tokie laimingi, laiveliuose plūduriuoja, prie žydinčių medelių fotografuojasi. Šie žmonės turi kažkokią sensorinę sistemą po oda, nes tokioje minioje sugeba išvengti kontakto su kitais.

Išsilenkia, peršoka, žengia kitu keliu, žodžiu net tarp tūkstančių einančių skirtingomis kryptimis nei karto nebuvau stumtelėtas. O jei taip ir nutinka, niekas nesivargina net atsiprašinėt, nes ir taip aišku, jog netyčia.

Kinai darbe išsiskirti nemėgsta. Gal ir norėtų barzdą (jei auga) nešioti ar plaukus ilgesnius užsiauginti, tačiau tokiu būdu išsiskirtum iš aplinkos. Kiltų klausimų, atkreiptum per daug dėmesio, apie tave pradėtų galvoti, jog bandai pasirodyti esąs ypatingesnis už kitus. Žodžiu - problemos.

Tačiau kietesni paaugliai dar turi laiko save pademonstruot. Jie dėvi aptemtus drabužius, stilingus akinius ir elektros šoko sukeltas komiksų herojų šukuosenas. Šis dalykas bene svarbiausias. Vienas vaikinukas, padėjęs ruošti maistą virtuvėje mums vakarieniaujant, vis trypčiojo, nekantravo, tikrino ar dar ko pageidausime. Sužinojęs, jog jo paslaugų jau nebereikės, movė iš maisto gamybos cecho lauk, pas kieme jau laukusius draugus taip, kaip stovėjo. Tik plaukams buvo skirtas sustojimas prie veidrodžio. Jis griebė tūbelę stiprios fiksacijos žele plaukams, išspaudė rimtą kiekį į delnus, o paskui- ant plaukų. Privertęs juos styroti į skirtingas puses ir likęs patenkintas savo darbu, moksleivis prisijungė prie panašiai atrodančių draugelių ir kartu su jais dingo minioje.

Lengvai gali suprasti, kad artėjam prie Šanchajaus. Užrašai „Expo“ ir Pasaulinės parodos simbolis tapo pastovūs palydovai pakelėse. Po Olimpinių žaidynių Pekine, šis renginys šaliai yra naujas iššūkis, kuriam kinai labai ruošiasi. Ir jei įvertinimas priklausytų tik nuo reklamos kiekio, tuomet jau dabar galima būtų sakyti, kad Šanchajuje tikslas pasiektas. Net žmonės mieliau fotografuojasi prie šio užrašo, nei šalia stovinčios buvusio miesto mero skulptūros.

Miestas atrodo galingas, keliai - poros aukštų. Todėl nenuostabu, kad juokusis mūsų vairuotojas nugrybavo visai ne ten, kur reikėjo. Pora valandų teko paklaidžiot, kol galų gale pavyko šį žmogų įtikinti, kad jei navigacinė sistema priešais jo akis rodo, kad dabar reikia važiuoti į dešinę, tai vairą reikia ten ir sukti. Kad kairė nuo dešinės skiriasi! O jei prietaisas rodo, kad artimiausius 8 km. gali ramiai važioti tiesiai, nereikia improvizuoti ir staiga šauti į nuošalią gatvę, kuri baigiasi akligatviu.

Pakeliui į Šanchajų buvom nuvažiavę daugiau, nei tris tūkstančius su puse kilometrų. Būtent tiek mums ir trūko iki simbolinio skaičiaus. Dabar, sudėjus visus per penkias keliones įveiktus atstumus, mes galim sakyti, kad tam tikra prasme, apvažiavome Žemės rutulį. Aišku, daugiau nei 40 tūkstančių kilometrų - juokas rimtam tolimųjų reisų vairuotojui. Tačiau prisiminus Sacharos smėlį ir Mali „tarką“, Turkijos kalnų serpantinus ir Irano spūstis, Indijos naktinį kelių chaosą ir nuo karščio verdantį radiatorių Amerikoje, galiu pasakyti, kad kuro šiek tiek padeginom. Ir jo dar liko.

Martynas Starkus, Shanghai

p.s. Atrodo, pražiopsojom Velykas.