Žvaigždės! Minios žmonių, sezono metu autobusais traukia į šiuos kraštus paveiksluotis. Oho, kokios įmantrios pozavimo mados!
Vyrai tai ką, jie visam pasauly vienodi. Stovi ir šypsos nedrąsiai. O štai moterys jau duoda valią fantazijai. Siaučia. Ir taip, ir kitaip, ir skrendančios, ir šokančios, ir susikabinusios, ir krentančios. Visai pablūdo. Kiti su brangiausia foto technika, lyg „CSI kriminalistai“, kiekvieną žiedelį mėsinėja. Ir taip įsijautę, kad net pro šalį motoroleriu važiuojanti panda liktų nepastebėta.
Sustojom sename kaime. Ant sienų likusios žvaigždės byloja, jog kažkada tai buvo vienas iš tų skurdžių kraštų, kur gimė Mao revoliucija, kur galbūt pats vadas buvo užsukęs. O ir dabar čia nedaug kas pakitę. Apgriuvę namai, bet tvarkingi daržovių sklypeliai, sienos pajuodusios, tik jau su palydovinėmis antenomis.
Mus pamatę, tuntas senų vyrų suskato kalbinti, o vietinis ekspertas net paaiškino saviškiams, rodydamas į mus- „engeliš“ (suprask - šitie iš Anglijos) Dar vienas, mažiau kalbantis, gestais pakvietė už kampo. Ne toks ir drūtas, jei reiks - susidorosim. Ir teko. Tik ne kumščiais.
Tamsioje parduotuvėlėje ant vienišo stalo buvo sustatyti skirtingi indai. Vieną atidarius, pasklidęs kvapas klausimų nebekėlė - naminukės rojus. Visokio stiprumo. Įpylė antpirštį - paragauk. Dar vieną - kitos. Puiki, ryžinė. Kraujas sušilo, tad teko stabdyt įsibėgėjusį svetingą šeimininką. O kad žmogus neįsižeistų, pusės litro talpos bambukinę tarą su savim pasiėmėm. Lyg grįžtant iš viešnagės Dzūkijoje.
Iki Šanchajaus dar daug kilometrų, o su gausiais sustojimais - užtrukom. Prasidėjo nakvynės paieškos, tačiau buvo savaitgalis, o rapsų laukų čia daug. Tad viešbučiuose pakeliui laisvų vietų nebeliko. Kaip ir ne didelė bėda, visur yra tekę pagulėt, bet....
Paklausinėjom žmonių. Vienas toks su dviračiu ir maža mergaite už nugaros pakvietė sekti paskui. Už kelių šimtų metrų pasibeldėme į duris. Maža linksma moteris su prijuoste pakvietė užeiti. Taip padarę vos nepasigailėjom - kieme už namo kažkas pradėjo sprogdinti petardas. Ir tokį kiekį, kad būtų užtekę Trakų miestui dvejus Naujuosius atšvęst.
Per triukšmą vis tik pavyko sužinoti, kad mus įsileidusios moteriškės šeima labai didelė, tik kaip tyčia niekas iš giminių šią savaitę neatvyko. Todėl visas antras aukštas - mūsų! Jėga! Ir televizorius, ir lovos. Net oro šildytuvas, kuris šiose kalnuotose vietovėse tokiu metu dirba visu pajėgumu.
Atsidėkodami už prieglobstį pasisiūlėm patys pagaminti vakarienę. Moteriškes virtuvėje tai aišku prajuokino, bet suteikė visišką laisvę. Vytaras nusprendė gaminti bulvinius blynus. Drąsu, žinant, kad smulkios tarkos nėra, bet jai pakaitalas su didesnėm skylėm atsirado. Procesas, sutraukęs visos šeimos susidomėjimą, užtruko.
Šefas iš Lietuvos jaudinosi, ypač dėl to pirmojo blyno. Kai dėl stambių tarkių šis, kiek pairęs, galų gale buvo pateiktas teisėjų vertinimui, aplinka nuščiuvo. Tačiau jau po sekundės vėl suošęs kinų šurmulys leido lengviau atsipūsti. Maistas tiko ir net labai. Šeimininkė džiūgavo ir vėl juokėsi.
Iš kambario atėjęs vienas iš paauglių sūnų net savo lėkštę atėjęs šalia keptuvės padėjo - „Čia, tipo, man mestelk normaliai“. O mažoji mergaitė nuo dviračio, atsisėdo šalia ir ėmė labai emocingai pasakoti savo svarbias istorijas, žiūrėdama tiesiai man į akis. Linksėjau galvą ir su viskuo sutikau. Beveik kaip kinas, kuris norėdamas palaikyti pokalbį, tau sakant penkių žodžių sakinį sugeba dešimt kartų, tuo pat metu, pasakyti „yes“.
Mūsų Vagonetė šiandien ilsisi. Taisyklės Kinijoje neleidžia klijuoti reklamų ant lengvųjų automobilių, tad išorė jos gal kiek ir liūdna, lyginant su ankstesnėmis mūsų damomis-puošeivomis. Tačiau charakteris geras, romus. Miela mašina. Šimtui kilometrų jos vos didesniam, nei dviejų kubų varikliui užtenka apie dešimt litrų benzino. Nebrangus jis čia. Litras dažniausiai naudojamo 93-čiojo kainuoja du ir puse lito. Važinėt galima. Dar ir maistui lieka. Kartais atrodo, kad kol kas nevalgėm tik pandos apendicito ir kupranugario plombos. Bet viskas įmanoma. Juk rytoj - į Šanchajų.
Martynas Starkus, Xiao Qi
