„Šiuo metu pabėgėliai yra mano kaimynai, gyvenantys visai šalia mano namų. Jauni vyrai, vaikštantys madingais drabužiais, pabėgę iš karo laiko. Moterys, kurių identifikuoti neįmanoma, nes matyti galima tik jų akis, kažkuo primenančias giltines. Gražūs vaikai, kuriems vokiečiai pridovanojo dviračių. Visi jie aprūpinti. Mačiau, kaip autobusiukais jiems vežami rūbai, kitos gėrybės“, – savo akimis matomą situaciją Vokietijoje apibūdino Reda.
Mergina Vokietijoje krimto mokslus, studijavo pagal „Erasmus“ programą, o šiuo metu siekia karjeros. Tačiau tai, ką ji mato dabar, jai kelia baimę. „Parduotuvėje jie drąsūs. Produktų pakuotės praplėšiamos ir vietoje ragaujamas maistas. Ir taip, jei jiems, gurmanams, nepatiko, jie jokiu būdu nepirks, – matomus vaizdus apibūdino Reda. – Vienas geras dalykas, kad policija dažnai prasuka pro jų teritoriją.“
R. Giedrikaitė neslepia, kad ne tik ji, bet ir daugelis vietinių vokiečių po Naujametinių įvykių suprato realią grėsmę ir pavojų iš atvykėlių. „Po įvykių iš ginklų parduotuvių tiesiog iššluoti pipiriniai dujų balionėliai. Tokį turiu ir aš, – prisipažino mergina. – Patys vokiečiai taip pat supranta, kad visai šalia jų gresia pavojus. Jie jaučiasi nesaugiai ir yra tokios pat nuomonės, kaip ir kiti europos piliečiai.“
Ilgą laiką Vokietijoje gyvenanti Reda atvira: „Jei dar neseniai maniau, kad Vokietija yra ta šalis, kurioje jaučiuosi saugi ir kurioje svajojau gyventi, tai dabar, rankoje besinešant dujų balionėlį ir besižvalgant į visas puses, aš suprantu, kad baimėje gyventi labai sunku. Privalote rūpintis savo saugumu“.
