Tam, kad sužinočiau daugiau apie moterį, kuri teatro genijui tapo ne tik mūza, tačiau ir gyvenimo partnere, paprašiau jos susitikti akis į akį. Taip mes dviese atsidūrėme viename iš senamiesčio restoranų. „Tai viena iš mylimiausių mano vietų Vilniuje“, – žvelgdama į Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčią mūsų pokalbį pradėjo DELFI pašnekovė.
– Jūs buvote ištekėjusi už žinomo smuikininko ir „Kremerata Baltica“ orkestro įkūrėjo Gidono Kremero, o jis yra kilęs iš Latvijos. Taigi, Baltijos šalys turbūt nebuvo jums naujiena.
– Taip. Aš, žinoma esu pažįstama su Baltijos šalimis, kadangi mano dukters tėvas yra gimęs Rygoje ir mes dažnai ten būdavome, bet pirmąkart į Vilnių atvykau su Oskaru. Pirmą kartą man buvo sunku. Mes juk susipažinome Venecijoje, o Vilnius - visiškai kas kita. Tačiau man čia iš pat pirmo karto patiko: tokios mažos gatvelės, gražus senamiestis... Ir čia mano mylima vieta (šypsosi). Kada nors sukursiu ir reportažą.
Čia aš atvažiuoju jau kaip į savo miestą. Iš pradžių buvo keista, bet po truputį viskas pasikeitė. Pamačiau, koks čia įdomus kultūrinis gyvenimas, daug jaunimo, įvykių bei įdomus naktinis gyvenimas. Man neįprasta tai, kad Lietuvoje žmonės lėtai kalba. Bent jau tikrai lėčiau nei aš (juokiasi). Apskritai, žinote, kai jūs vykstate pas mylimą vyrą į svečius, tai, kur tu vyksti, ne taip ir svarbu. Jei jis gyventų Kamčiatkoje, ir ten važiuočiau. Vėliau tu pripranti ir suaugi su vieta, o iš pradžių – jokio skirtumo.
– Greitai priprantate prie naujų vietų?
– Žinoma. Kaip fotografė, galima sakyti, gyvenu lėktuve. Lengvai keliauju ir neįsivaizduoju be to savo gyvenimo. Man tai tiesiog yra gyvenimo norma. Visada sakau, kad po gulinčiu akmeniu vanduo neteka. Aš negaliu tiesiog laukti. Štai ir kol jūsų laukiau - prasiėjau. Negalėjau tiesiog taip sėdėti. Aš esu labai aktyvus žmogus. Daug gestikuliuoju, greitai kalbu. Tokia jau mano prigimtis.
– Man atrodo, kad jūs ir režisierius – labai skirtingi. Ar tai klaidingas įsivaizdavimas?
– Jis tik atrodo toks ramus (šypsosi). Jis juk yra kūrybingas žmogus. Jūs matote jos spektaklius, o ten – viskas ties riba. Ties riba tiek džiaugsmas, tiek ir liūdesys. Viskas tai sprogsta, tai nurimsta. Tai ir nusako tai, koks jo temperamentas.
– Kaip jūs susipažinote?
– Susipažinome Venecijoje. Teatro festivalyje, kur jis rodė savo spektaklį „Žuvėdra“ ir vedė meistriškumo pamokas. Aš ten fotografavau gondolininkus savo projektui „Hapiness“. Paskui atvažiavo Gidonas su mūsų dukterimi. Jis mus ir supažindino. Viskas vyko teatro bendruomenėje ir mes jau turėjome bendrų pažįstamų. Venecija – mažas miestelis, kur visi rusakalbiai teatro bienalėje yra krūvoje.
– Iki tol ką nors apie jį žinojote?
– Visiškai nieko. Kažkur keletą mėnesių stebėjome vienas kitą, važiavome vienas pas kitą savaitgaliais ir vėliau aš pirmąkart nuvykau pas jį ilgam – trims savaitėms į Klaipėdą, kur vyko jo naujo pastatymo „Pašaliniams Draudžiama“ repeticijos. Ten, beje, premjeroje, ir padaryta pirmoji oficiali mūsų nuotrauka.
– Pirmasis įspūdis apie jį pasikeitė pradėjus susitikinėti?
– Taip! Ramioji jo pusė man buvo aiški iš karto. Tačiau garsioji paaiškėjo tik vėliau. Tačiau jis juk toks daugiabriaunis. Vienas mano draugas pasakė nuostabią frazę, kuria aš vadovaujuosi iki šiol. Kai jis sužinojo, kad aš susitikinėju su žmogumi iš Lietuvos, žinoma, pirmiausiai nustebo, kad koks gi sutapimas: iš pradžių buvo Gidonas iš Baltijos šalių, o dabar - Oskaras. Jis man pasakė "Aleksandročka, atsargiai. Gedimino palikuonys - iš išorės šalti, bet karšti viduje. Tai yra visiška tiesa! Tas rimtumas tampa suprantamas tik po ilgo bendravimo. Lietuviai iš tiesų yra karšto būdo tauta. Kai matau temperamentingus aktorius scenoje ar Oskarą, visada prisimenu šią frazę.
Tačiau jo nuomonė apie mane laikui bėgant taip pat pasikeitė. Iš pradžių jis mane vadino "šampanine moterimi". Dabar, žinoma, gaila, bet tapau jam rimtesnė, gilesnė ir artimesnė. Mes tiek visko išgyvenome. Per mūsų dvejus metus įvykių įvyko kaip per 20-metį.
– Kada jūsų pažintis peraugo į rimtus santykius?
– Mes suaugę žmonės ir mums iš karto buvo aišku, kas su mumis vyksta. Mes tiesiog esame kartu ir atskirai pas mus jau nebūna. Mes tiesiog viską darome kartu. Žinoma, aš visada džiaugiuosi grįžtama į Paryžių. Ten mano vaikai ir namai. Oskarui taip pat naudinga pabūti vienumoje. Visa tai yra normalu ir labai gerai.
Tačiau matote kaip viskas išeina: aš atvykau penkioms dienoms, o likau trims savaitėms. Ir taip visada. Kaip tik dėl to niekada neperkame man bilieto atgal. Mes sau net neužduodame klausimo, kada aš išvykstu. Gyvename tiesiog šiandien. Mes bėgame į spektaklį, pas draugus, į repeticijas, restoranus ir štai rytoj nebegaliu. Ir į Oskaro klausimą „kodėl?“ aš atsakau, kad rytoj aš išvykstu.
– Jūs žinote, kad iki jūsų Oskaras susitikinėjo su jaunomis merginomis?
– Taip. Žinoma. Aš juk skaitau spaudą (juokiasi). Aš juk skaitau spaudą (juokiasi). Jei aš būčiau vyras, susitikinėčiau su dar didesniu kiekiu merginų nei sutikinėjo jis.
– Jei atvirai, kai jūs atsiradote jo gyvenime visi labai nustebo...
– Dėl to, kad mes vienmečiai? Viskas keičiasi. Keičiasi tiek santykis su gyvenimu, tiek ir prioritetai. Visų pirma tai, ko jūs klausiate - praeitis, o visų antra yra tai, jog mes nežinome, kas laukia rytoj. Trečia tai, kad mes sau šių klausimų apskritai neužduodame.
Aš tikiu, kad kiekvienas žmogus atitinka kokį nors gyvenimo laikotarpį. Tą laikotarpį atitiko tos mergaitės. Ačiū Dievui, kad Oskaras turėjo jų daug. Be to, vienu ir tuo pačiu metu... Tos mergaitės skambina iki šiol. Daug kartų per dieną. Man, jei jau atvirai, visa tai yra juokinga. Jos nustebino mane savo kiekiu ir garbės stygiumi. Tačiau jų yra taip daug, kad ir pavydėti niekam neįmanoma ar priimti viską rimtai.
– Kaip manote, kodėl jis taip traukia moteris?
– Jis yra gražus, įdomus, kūrybingas ir žinomas vyras. Moterims visa tai patinka. Jis gali daug ką papasakoti ir pamokyti. Jis yra žmogus, su kuriuo kartu pasirodžius renginyje, žiniasklaida atkreips dėmesį į tave. Žmonės, kurie buvo niekas, jo dėka tapo kažkuo. Žmonės, apie kuriuos niekada nebuvo rašoma spaudoje, po to kai pasirodė kartu su juo, tapo žinomi. Tai paprastos šou pasaulio taisyklės. Jos juk iš meno pasaulio ir joms tai svarbu. Man įdomu visa tai stebėti. Man malonu, kad mano vyras patinka. Jei jis niekam nepatiktu, tai net būtų neįdomu (juokiasi). Gyvenimas juk yra teatras. Kiekviena dama išeina į sceną tuo metu kai turi ir išeina iš jos savo laiku. Visa tai yra labai įdomus žaidimas.
– Papasakokite apie savo tėvų šeimą. Kur ir kaip užaugote?
– Mano mama yra azerbaidžanietė, o tėtis – pusiau gruzinas ir pusiau rusas. Gimiau Maskvoje tik dėl to, kad tėtis ten studijavo žurnalistiką. Aš ten gimiau ir mes išvykome gyventi į Baku, o pakankamai seniai aš išsikrausčiau į Prancūziją. Visi mano vasaros mėnesiai prabėgo Gruzijos kalnuose, o pavasariai ir rudenys – Azerbaidžano pliažuose ir t.t.
Aš turiu daug tarptautiniškumo, bet mano pasas prancūziškas. Kalbant apie tėvus, mama visada ir visur su manimi. Ji yra labai mylintis ir ištikimas žmogus. Tėtis mirė kai man tebuvo treji. Tačiau visi, kurie tik mane matė, augant man pasakojo, kokia didelė buvo jo meilė man. Jie man pasakojo visas tas jo meilės ir rūpesčio istorijas. Taigi, turiu aiškų supratimą, kas yra vyriška meilė. Aš tai gerai žinau ir jaučiu. Negaliu suklysti. Kai tave taip stipriai myli tavo tėtis, tu puikiai supranti, kas yra kito vyro meilė, kokia ji ir taip pat su draugais ar žurnalistais (juokiasi). Tu tiesiog jauti savo žmones.
– Jūsų dukterys į jus panašios?
– Jos yra labai skirtingos. Tačiau mes esame panašios savo kūrybišku požiūriu į gyvenimą. Oj, jei tik jos nebūtų mano draugės, argi mane išleistų taip ilgam? Jos supranta, kad mama važiuoja pas Oskarą, kurį jos dievina. Jos, žinoma supranta, ką aš darau ir tai gerbia.
Vyresnėlė yra aktorė ir fotografė. Ji yra puiki mados fotografė. Na, o jaunėlė – labai protinga. Ji visur ir visada mūsų direktorė.
– Ilgitės Rusijos?
– Nejaučiu nostalgijos jokiai šaliai, nes nesijaučiu kokios nors šalies piliete. Aš labai tarptautiškas žmogus. Negaliu pasakyti, kad esu rusė, gruzinė ar prancūzė. Manyje jau viskas susimaišė.
Žinote, turiu labai didelę laimę, kad turiu labai atsidavusius draugus. Tai yra žmonės, su kuriais aš draugauju po 25-30 metų. Tai man svarbiausia. Jei jie gyvena Maskvoje – kaip namuose jaučiuosi ten. Jei jie Vilniuje – jis tampa mano namais. Lokaciją mano gyvenime keičia žmonės. Aš ir daug keliauju. Iš pradžių su Gidonu ir muzikantais, o dabar – kaip fotografė.
Kažkada aš buvau emigrantė ir prie nieko neprisirišdavau. Aš puikiai suprantu, kad jau rytoj galima viską mesti ir išvykti. Su savimi reikia turėti tik pasą, banko kortelę ir dantų šepetėlį, na, o mano garbanoms praverstų dar plaukų šepetys (juokiasi) ir dar kremo veidui reikėtų. Viskas. Žinoma, fotoaparatą, telefoną ir užrašinę pasiimčiau. Visa kita galima gauti naujoje vietoje. Vienintelis dalykas, kurio negausite – žmonės. Manau, kad draugystė – visą parą veikiantis supratimas ir man tikrai pasisekė turėti daug draugų skirtingose pasaulio šalyse.
Pavyzdžiui, iš kur aš žinau visas savo mylimas vietas Vilniuje? Man jas parodė Oskaras, o dabar dar ir mano draugai. Aš pati nevaikštinėjau kažko ieškodama po miestą. Mes kuriame mažą savo pasaulėlį ir tai daroma kasdien iš naujo.
– Atrodo,kad jums svarbiausia yra žmonės. Tačiau negi jūs niekada nebuvote išduota?
– Man net gėda prisipažinti. Buvo smulkmenų, bet tai pasimiršta. Tačiau jei pasakysiu, kad manęs niekada niekas neišdavė, rytoj tai ir nutiks (juokiasi). Kaip jau kalbėjau anksčiau, man tiesiog pasisekė. Taip, galiu pasakyti, kad manęs niekada niekas neišdavė. Tačiau taip yra šiandien ir tegul duoda Dievas, kad tai tęstųsi.
Mano gyvenime daug ko buvo. Aš turiu dailininko išsilavinimą. Baigiau dailės universitetą ir dirbau teatro dekoratoriumi. Taip pat turiu gemologo išsilavinimą. Tai reiškia, kad esu brangakmenių ir mineralų ekspertė. Baigiau ir tris fotografijos ir žurnalistikos mokyklas Prancūzijoje.
Išvykus į Prancūziją dirbau paveikslų ir porceliano restauratore. Ten ir susipažinau su Gidonu. Žinoma, restauravimu užsiimti ilgiau nebegalėjau. Reikėjo dirbti su tuo, ką galėčiau vežtis su savimi, nes daug keliavome. Taip pasirinkau fotografiją, kuri tapo didele mano gyvenimo dalimi.
Dirbau prancūziškoje ir rusiškoje „Paris Match“ versijose, žurnaluose „Gala“ ir „Geo“. Dirbau fotoreportere vienoje didžiausių fotoagentūrų „Gamma“ ir išleidau knygą apie pačius žinomiausius klasikinės muzikos atlikėjus, o dabar kuriu konceptualius reportažus bei projektus.
– Kai kurie žmonės pasaulį supranta vaizdu, o kiti – garsu. Kuriems priklausote jūs?
– Visada žinojau tuos, kurie girdi. Visa mano šeima yra muzikantai. Ir Gidonas. Tačiau vieną dieną man su juo tiesiog tapo sunku, nes girdžiu ne taip kaip jis. Aš buvau šalia, bet ne kartu. Man yra svarbu kurti kartu su savo mylimuoju. Man svarbu matyti.
Štai ir jus aš visiškai aiškiai matau. Jūsų veidą, gestus ir tai, kaip šviesa nušviečia jūsų siluetą. Taip ir Oskaras. Mes abu pasaulį priimame vizualiai. Nuėję į restoraną mes ilgai ieškome staliuko, nes vis žiūrime, kur kokia šviesa. Kai einame gatve, vis kažkas patraukia mūsų dėmesį ir vis vienas kito klausiame „ar matei?“.
Taigi, dėl šios priežasties aš ir sėdžiu visose jo repeticijose ir spektakliuose. Aš žiūriu, kaip ir kur krinta šviesa, kaip vaidina aktoriai, kokia kompozicija ir, žinoma, viską fotografuoju. Jo spektaklį „Tartiufas“ mačiau kokius 15-20 kartų. Pasaulį man padeda suprasti fotografija.
Dabar aš fotografuoju teatrą, nors tikroji mano profesija yra reportažinė fotografija. Labiau už viską mėgaujuosi tomis tolimomis kelionėmis, kuriose galiu nemiegoti ir nevalgyti. Tuomet tik fotografuoju žmones, skubu kur nors ieškodama retos istorijos, kad tik vėjas pūstų ausyse ir lauktų netikėtos istorijos bei nauji žmonės. Dabar tuo užsiimu retai, bet neužilgo ir vėl leisiuosi į savo sunkias, ilgas ir netikėtas darbo keliones. Be to aš negaliu. Aš esu tikra reporterė ir negaliu gyventi be pakeleivingo vėjo ir ilgo kelio.
