– Vis dar neaišku – Olegas Surajevas ar Šurajevas?
– Į tavo pasirodymus susirenka pilnos salės žiūrovų, tave žino kaip pagrindinį „Akcento“ veidą, „Serialo“ serijas be perstojo dalinasi socialiniuose tinkluose... Manai, kad esi žinomas?
– Neseniai apsikirpau, tai manau, kad jau neatpažįsta. Bet, žinoma, jaučiu žmonių žvilgsnius. Ar esu žymus? Klausimas labai diskusinis. Visai neseniai su draugais diskutavome ir priėjome išvadą, kad Lietuvoje žinomu būti yra visai nesunku, tačiau sunku yra būti žinomu ir tuo pačiu gerbiamu žmogumi. Bet kokioje populiarioje kultūroje yra visokiausių „selebričių“. Vieni jų, tokie kaip A. Mamontovas ar M. Mikutavičius – gerbiami nuo senų laikų už savo muziką ir darbus Lietuvos kultūrai, kiti – tokie, kaip M. Šalčiūtė ar A. Landau yra „famous for no reason“ (žinomas dėl nieko - liet.). Visokių žmonių reikia, nes jie turi savo auditorijas, dažnai šie herojai tampa ir neapykantos objektais, o mūsų visuomenėje neapykanta yra geras medijų variklis.
– Kas yra tavo publika?
– Man sunku atsakyti į šį klausimą, nes aš dar nesuformulavau, kaip save identifikuoti viešojoje erdvėje. Aš manau, kad dalis mano auditorijos yra protingi žmonės, nemažai jų yra moksleiviai, jauni žmonės. Savo publiką aš gerbiu ir jokiais būdais nebandau spekuliuoti. Bet jei kalbėti apie skirtingus projektus, su kuriais aš dirbu, tai jų auditorija yra labai plati.
– Kokią žinutę neši žmonėms, keliaudamas per Lietuvą su savo „stand up comedy" pasirodymais?
– Šioje vietoje aš noriu elgtis atsakingai, tačiau nenoriu nešti visuomenės moralės kryžiaus ir kažkam būti pavyzdžiu, kartais viską norisi daryti tiesiog „for fun“ (dėl smagumo - liet.). Man labai nepatinka, kai žmogus socialiniame tinkle turėdamas daug sekėjų, bando prisiimti kokią tai visuomenės veikėjo misiją, aš tuo netikiu. Todėl prieš rengiant bet kokį labdaringą renginį, viską apgalvoju dešimt kartų, kad visuomenės dėmesys neiškreiptų tikrosios iniciatyvos tikslo. Galiausiai viskas turi gautis natūraliai...
– Esi prisipažinęs, kad sergi depresija. Tau tik 26 metai – labai jau jaunas tokiai ligai... Be to, surengęs labdaringą „Jaunimo linijai“ skirtą renginį, sakei, kad nori atkreipti visuomenės dėmesį į emocinę sveikatą. O depresiją diagnozavaisi sau pats?
– Ne, tai buvo psichiatro diagnozė. Nuo 15 metų aš turėjau neurozę ir buvau hyper jautrus, o praėjusią vasarą turėjau vieną rimtą incindentą, kurio pasekoje teko apsilankyti ne pas vieną specialistą. Emocinė sveikata yra tas pats kaip ir fizinės problemos – tu eini pas daktarą, kai tau skauda širdį, o kai skauda sielą – lankaisi pas psichoterapeutą. Tik su fizinėmis ligomis yra lengviau, nes jas dažniausiai išgydo vaistai – nuo kosulio, gerklės ar galvos skausmo. Su emocine būsena yra daug sudėtingiau – daktaras tau nepasakys, ką daryti, nes ir jis nežino, ką daryti. Tu pats turi ieškoti atsakymų ir dirbti su savimi. Kol aš tai supratau, praėjo daug laiko. Šiuo metu daug sportuoju, planuoju užsiimti joga bei bandau sveikai maitintis.
Anksčiau savo pasirodymuose atvirai ir nuoširdžiai šnekėdavau apie depresiją ir savo emocinę būseną, bet juk ne visiems tai priimtina. Vieni galbūt džiaugiasi, kada dalinuosi problemomis, o kiti – visai nenori to girdėti viešai. Tačiau paskutiniu metu nenoriu koncentruotis ir šnekėti apie savo problemas. Daktarai neišgydys manęs vienu mygtuko paspaudimu, todėl sukaupęs daug žinių, dirbu su savimi.
– Juokelių apie A. Zuoką era baigta, kaip ir jo mero kadencija?
– Faktas, kad ši tema išsemta jau seniai. Man tikrai keista, kad „bajeris“ su pinigine susilaukė tiek dėmesio. Man iki šiol įdomu, kiek padejėjų reikėjo, kad atsakytų į vieną anekdotą. Tačiau sulaukus atsako, aš supratau, kad jis yra labai piktas žmogeliukas, o jo komunikacijos būdai pasiekė propagandos ribą. Man jis akivaizdžiai nepatinka, bet tikiuosi, jam viskas bus gerai.
Gaila, kad žmonės tada žavėjosi jo jaunatviškumu ir energija, bet nesidomėjo, ar jis sąžiningas. Juk visi jauni žmonės yra energingi... Sakyčiau, kad A. Zuoką galima įvardinti kaip reiškinį.
– Išgarsėjimas – sunkus darbas ar sėkmė?
– O kas yra išgarsėjimas? Aš darau tai, kas man patinka, ir tiek. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesitikiu dėmesio, tačiau jis turi būti adekvatus. Aš mėgstu bendrauti su žmonėmis, kai jie mane giria už mano darbą, o ne tie, kurie prieina ir sako „tu esi žvaigždė“. Tai čia vienareikšmiškai pagrindinis dalykas yra darbas. Aš nieko nemokėjau daryti, tačiau visą gyvenimą norėjau užsiimti humoru – tai dabar ir darau.
– Dažnai akcentuoji, kad lietuviškai šneki prastai, tačiau nė karto nepanorau tavęs sustabdyti ir pamokyti.
– Nuo vaikystės turiu kompleksą, kadangi lietuvių kalbos mokytoja ypatingai akcentavo mano šnekėseną. Žinoma, dėl to visai negerbiau lietuvių kalbos. Besimokydamas mokykloje galvojau, kad lietuvių kalba man visai nereikalinga, nes ruošiausi išvykti į Rusiją studijuoti režisūros. Ilgainiui išaugau iš tokios mąstysenos, apmaudu, kad daugelio mano bendraamžių nuomonė nepasikeitė.
– Kas yra tavo didžiausi kritikai?
– Šiaip jau Lietuvoje nėra itin kompetentingų žmonių humore, todėl klausau visų, kas konstruktyviai man išsako savo argumentuotą nuomonę. Žinoma, arčiausiai manęs yra draugai ir kolegos, juos tenka išklausyti.
– O kaip tobulėja komikas?
– Pirmiausia tobulėju daug dirbdamas: rašau, skaitau, domiuosi kitų komikų darbais ir žinoma savo pasirodymais.
Šią vasarą dviems mėnesiams išvykstu į Ameriką. Noriu pamatyti kaip veikia „stand up“ struktūra, „open mic'ai“. Susipažinti su viskuo giliau, savo akimis pamatyti, kaip žmonės gyvena Niujorke, parsivežti naujų idėjų savo pasirodymams ir būsimiems projektams.
