- Ar Monblanas buvo tavo didžioji svajonė?
- Ne, šis įvykis atsitiktinis mano gyvenime. Prieš tai aš nebuvau kalnuose, man tai – pirmas kartas. Pakliuvau į ypatingą grupę. Mūsų, moterų, buvo daug – iš kiekvienos ES šalies po vieną. Oras, nuo kurio kalnuose priklausai, mums buvo palankus. Draugai, kopę trimis dienomis anksčiau, trimitavo, kad oras tragiškas, kad kalnas techniškai sudėtingas, kad jie pakliuvo į sniego laviną ir patyrė daugybę traumų. Nebijojau, mąsčiau: vyksta daug merginų iš visų šalių, vadinasi, prancūzai galantiškai pasirūpins kiekvienos iš mūsų saugumu.
Kopėme ir leidomės susirišusios po dvi, tris. Prancūzai tikino: įlipsime liepos 1 d., tačiau aš buvau savotiškai apsidraudusi – bilietą atgal įsigijau viena diena vėliau.
- Kokių vidinių potyrių išgyvenai šioje kelionėje?
- Pirmoji mane aplankiusi mintis – nepaprastas dėkingumas žmonėms, kurie lipa į kalnus. Kol neužlipai į savo pirmąjį kalną, nesuprasi, kas tai yra. Žaviuosi žmonėmis, kurie daro ką nors kitaip nei visi. Man kalnai buvo maža pergalė. Nesakau, kad tai sunkūs kalnai, bet žmogui, kuris niekada nėra savęs išbandęs, šie kalnai gali tapti labai svarbūs. Vis dėlto tai aukščiausi Europos kalnai, ne šiaip kalvelės.
- Filmavai?
- Iš malūnsparnio filmavo prancūzai, nes tai buvo neeilinis įvykis Prancūzijai, ir toji medžiaga – unikali. Kai lipi paskutinius metrus pačia ketera, atrodo, nieko baisaus, bet kai į tą didingą keterą pasižiūri iš paukščio skrydžio... Pačiai filmuoti būtų buvę sunku. Aukštis, deguonies trūkumas, šaltis – išsitraukti kamerą, nusimauti pirštines gali tiesiog nebeužtekti jėgų. O aš dar turiu problemą – man nuolat šąla rankos ir kojos. Be to, viskas buvo pirmąkart: ir uolos, ir ledas, ir „katės“, ir ledkirtis.
- Kaip į keliones tave išleidžia šeima?
- Tėvams niekada nesakau, kad išvažiuoju, jie sužino netyčia, šįkart tik prasitariau, kad vykstu į Prancūziją. Seseriai viską pasakiau, ir ji, žinoma, labai jaudinosi, sakė: tu man daug nervų kainuoji. Mano vyras Darius žino, kas yra kalnai. Pasitiki manimi, žino, kad aš rizikuoju protingai, juk man nešauna mintis kopti į Everestą arba skristi parasparniu.
- Ar dažnai keliauji?
- Tai priklauso nuo finansų. Tik nemanykit, kad televizija mums apmoka komandiruotes. Ir jokių rėmėjų nėra. Važiuoju už savo pinigus. Man nėra nieko geresnio už keliones. Negi keliones gali atstoti daiktai? Žinoma, visos mano atostogos atsiduria televizijoje. Tik šiais metais parėmė kelionę į Indiją – pirmąkart per visą sezoną. Mes vykome į pačią turtingiausią Indijos provinciją. Tai portugalų kolonija, arba turistų Meka, – į ten važiuoja visi, kurie bijo Indijos, bet nori su ja susipažinti, suvokti jų gyvenimo būdą.
Žiūrovai smalsūs ir tikrai domisi, kas remia tiek daug keliaujančią Neringą?
- Ak, tie lietuviai! Man didžiausia laimė, kai žmogui sekasi, o jie...
- Vyksti savo atostogų metu, savais pinigais, vadinasi, darai dovaną žiūrovams, Lietuvai?
- Taip, bet žmonės to nesupranta. Suprastų, jei aš nusipirkčiau kažką, tačiau man daiktų nereikia, nes nėra didesnės vertybės už keliones. Mano tėvai, pardavę žemę, davė man dalį pinigų, o aš visus juos prakeliavau. Nežinau, ar tėtis patenkintas tuo, kaip aš išleidau pinigus.
- Ar laida „Keliaukim“ bus ir kitą sezoną?
- Kol nepasirašiau sutarties, nežinau. Tuo rūpinasi prodiuseris. Ši pareigybė atpalaiduoja mums rankas, kitaip nieko nespėtume. Jei žiūrovai iš šalies stebėtų mano dienos ritmą, nemanau, kad man pavydėtų. Be to, jau vien filmavimo įranga su visais įkrovikliais sveria 10 kg. Keliaudama tempiu visa tai ant pečių. Žmonės to nežino, o kai sužino, sako: ak, tai čia tokios tavo kelionės?
- Ar iš anksto ir kruopščiai susiplanuoji savo keliones? O gal išleki ekspromtu?
- Jei žinau maršrutą, jei kelionė ne „kuprininė“, tai susiplanuoju, su vietiniais gidais dirbu iš anksto. O jei kelionė „kuprininė“, tai ir žurnalistinė medžiaga „kuprininė“, ji gali visiškai nesutapti su kito žmogaus, keliavusio po tą šalį, įspūdžiais. Kelionės – labai asmeniška patirtis, nėra vienodo kurpaliaus, pagal kurį papasakotum apie kelionę. Man patinka viena spalva, jums – kita. Mano draugė dešimtis kartų važiavo į Indiją, jai nėra gražesnio krašto už šią šalį, ji purvą ir šiukšles supranta filosofiškai, o kitiems Indija – tiesiog šiukšlynas. Man patinka Afrika. Tiesiog jaučiu Afrikos dvasią, čia esu sava.
- Ar domiesi architektūriniais paminklais? Fotografuoji viską iš eilės?
- Aš nevažinėju į turistines keliones, į kurias važinėja dauguma lietuvių. Lankau tas šalis, į kurias turizmas ateis po dešimties metų. Europa veržiasi visur, ir keliaudamas tai suvoki ne kaip gerą, o kaip blogą dalyką. Europiečiai ateina su savo kultūra ir bando keisti viską: žmonių mentalitetą, gyvenimo būdą, papročius. Pagaliau imi suvokti, koks tai beribis blogis. Jie neateina prisiderinti, bet ateina primesti, taip tos šalies uždarumo ir nelieka. Vietiniai nori rengtis kaip europiečiai – nusimesti sarius, nusiimti spalvotas kepures ir t. t. Pažįstu kunigą iš Ruandos, kuris kviečia ir mus, lietuvius, gelbėti natūrinį ūkį. Sako, jūs bėgate nuo to, kas yra geriausia – nuo gamtos.
- Tau turbūt nepatiktų poilsinė kelionė?
- Man nepatinka būti minioje, minkytis tarp kitų turistų. Kelionė yra laisvė. Kitiems gal toji laisvė yra alus, o aš turiu būti laisva naujiems pažinimams, naujiems žmonėms. Nejaučiu baimės dėl rytdienos, – kur nakvosiu, ką darysiu, ar užteks pinigų. Gyvenu tarp kitų žmonių, žinau, kad man kažkas padės, o jei nepadės, aš pati išsikapstysiu. Štai Ugandoj neturėjau pinigų. Daug jų buvau išleidusi leidimui filmuoti. Bet išgyvenau, pasėdėjau „ant riestainių“. Baimė apima tuomet, kai gresia pavojus gyvybei, sveikatai. Bet aš nevykstu į kraštus, kur gresia pavojai. Kaip renkuosi keliones? Į Nepalą nuvykau todėl, kad vykau į Indiją, maniau, iš Indijos bus pigiau, tačiau nieko panašaus.
- Gyvenimas, kelionės tave išmokė daug puikių dalykų?
- Man svarbu pamatyti, sužinoti naug naujo, man įdomios skirtingos šalių kultūros. Galima sulyginti, kaip gyvename mes, tiksliau, kaip zirziame, kad kažkas pas mus negerai, ir kaip gyvena kiti, kaip, gyvendami prasčiau, moka būti laimingi. Sutikau nemažai žmonių, kurie beprotiškai sudėtingose sąlygose vis dėlto išlieka žmonėmis. Sustiprėju vien žvelgdama į tokius žmones. Suvokiau dar vieną labai svarbų dalyką: nėra gyvenime didesnės vertybės kaip sveikata. Kai pamačiau, kaip žmonės išgyvena nežmoniškomis sąlygomis, ypač Afrikoje, ir kaip jie džiaugiasi gyvenimu... Į daugelį vertybių ėmiau žvelgti kitaip, tarsi persijojau jas.
- Tavo hobis sutapo su darbu?
- Tai Dievo dovana, vertybė, kurią gavau išskirtinai. Aš niekada nedirbau darbo, kurio nemėgstu. Kai man buvo 16 metų, nusprendžiau, kad gyvensiu gerai, būsiu laiminga. O jei nori būti laimingas, tai ir būsi, tai priklauso tik nuo tavęs. Apskritai, aš esu laimės vaikas.
- O laimė – kas tai?
- Yra žmonių, turinčių gyvenime daugiau nei turiu aš ir manančių, kad jie nelaimingi. Aš esu laiminga, nes esu sveika, turiu šeimą. Kai lipau į šį kalną, žinojau, kad darau tai vardan visų, kuriuos myliu. Meldžiau, kad mano šeima būtų sveika, nes tiek, kiek ji bus sveika, aš būsiu su jais. Ekstremalios kelionės išgrynina jausmus, supratimą apie kitus žmones bei save patį.
