Tačiau grupės „69 Danguje“ atlikėja ir renginių vedėja Nijolė Pareigytė-Rukaitienė dėl to nejaučia jokios nuoskaudos. Tas pats metodas dukros Patricijos lankomame darželyje-mokykloje „Rūtelė“ taikomas jau antrus metus.
Su „Delfi“ kalbėjusi moteris juokėsi, kad, kol jųdviejų su vyru verslininku Rimvydu Rukaičiu antrokė dukra lankėsi pirmojo skambučio šventėje, jie laiką išnaudojo nuvykdami į automobilių plovyklą.
„Mūsų Patricija labai savarankiška. Be to, ir praėjusiais metais vaikus paleidome prie durų, nes, kiek žinau, daugelyje mokyklų buvo įvesta tokia tvarka tam, kad vaikai įgautų savarankiškumo“, – pasakojo Nijolė.
Žinoma mama šventės dieną anksti šeimos žadinti neskubėjo. Dukros uniforma ir kitomis reikmėmis pasirūpino iš anksto.
„Kadangi vis dar pakankamai intensyviai darbuojuosi, viską susidėlioti stengiuosi iš anksto. Pirmadienį beveik visą vakarą buvau filmavime, grįžau vėlai. Tai tik paskaitėme knygutę ir – miegot. Na, o rugsėjo 1-ąją tik papusryčiavome, apsirengėme, pasiėmėme gėles ir į mokyklą“, – kalbėjo pašnekovė.
Moteris neslėpė – prieš mokslo ir žinių šventę ją, dabar jau mokinukės mamą, vis dar apima toks pat jaudulys kaip ir mokyklos laikais.
„Paskutinę vasaros naktį atsiguliau į lovą, pradėjau skaityti knygą, bet greitai padėjau ją į šalį – užplūdo prisiminimai. Vyro klausiu: „O tu atsimeni savo rugsėjo 1-ąsias?“ Jis sako: „Taip, atsimenu, kai po vasaros jausdavau jauduliuką eidamas į mokyklą“. O man šita šventė keldavo stresą. Kadangi mokiausi Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje, mes per vasarą turėdavome išmokti groti kūrinius ir mokslo metus mes pradėdavome egzaminu – tų kūrinių atsiskaitymu.
Suimdavo didžiulis stresas, nes paskutinėmis savaitėmis apguldavau pianiną ir mokydavausi. Aš dar iki šiol košmarus sapnuoju, kad man reikia atsiskaityti kūrinį, o aš neatsimenu natų. Kita vertus, smagu būdavo vėl sutikti draugus be to, man patiko mokytis. Ir aš matau, kad Patricija irgi su šypsena žengia į mokyklą, nori sutikti draugus, mokytojus“, – patikino N. Pareigytė-Rukaitienė.
Kad ir kokį stresą keldavo fortepiono egzaminai, žinoma mama savo dukrą taip pat palydėjo muzikinio kelio link. Mergaitė lankys sakralinę muzikos mokyklą, tad Rugsėjo 1-ąją paminėjo ir bažnyčioje.
„Ji jau nuo 2 metukų lanko dailės mokyklą. O šiemet vasarą sugalvojau, kad visai verta būtų ją užrašyti ir į muzikos mokyklą. Kadangi aš pati baigusi fortepijono specialybę ir dukrai išrinkau būtent šią. Pagal rekomendacijas atsirinkau muzikos mokyklą su religine pakraipa. Tad mokslo metų pradėti keliavome į Kauno arkikatedrą“, – pasakojo atlikėja.
Tėvai tikisi, kad ši mokykla mergaitei atvers kelią į Kauno Jėzuitų gimnaziją.
„Labai norėtume, kad Patricija ten įstotų. Apskritai tas tikėjimas jai tarsi įaugęs. Aš pati mokiausi tikybą. Tai mes, suaugusieji daugiau mąstome apie mokslą, apie kažkokias bažnyčios klaidas ar nuodėmes. Tačiau vaikas supranta, kad kažkur aukščiau yra Dievas, kuris mus saugo, kad reikia juo tikėti ir jam padėkoti. Man atrodo, kad vaikui nuo mažens turi būti ugdomas tikėjimas.
Šioje mokykloje nebus jokių bažnytinių giedojimų, tik kunigas kartas nuo karto praves smagias pamokas. Mokykloje yra visiškai naujai atrenovuota koplyčia, pastatas yra bažnyčios patalpose su didžiulėmis senomis arkomis, dideliais sietynais, yra daug fortepijono klasių. Pažįstami, lankantys šią mokyklą, labai patenkinti, nes vaikai puikiai išmoksta groti, o ir bendruomenė maloni ir teikianti pozityvaus tikėjimo.
Aš turiu štai tokią savo vaiko viziją. Aš ir pati taip augau. Tikėjimas buvo svarbus tiek mokykloje, tiek namuose. Manau, kad žmonės be tikėjimo užauga kitokie...“, – svarstė Nijolė.
