Interviu su DELFI P. Čepinskaitė buvo atvira ir nuoširdi: atskleidė, kodėl prieš kelerius metus ėmė badauti, kas privertė ją sugrįžti į normalų gyvenimą, bei liūdną tiesą apie modelių verslą.
– Papasakok apie viską nuo pradžių. Feisbuke rašei, jog viskas prasidėjo nuo skaudžios netekties – mirė mylima močiutė. Kaip pradėjai nevalgyti ir kodėl pasirinkai būtent tokį būdą susidoroti su skausmu?
– Po netekties pradėjau ieškoti būdų, kaip priartėti prie aukštesnės dvasinės būsenos. Maniau, jog atsisakius žemiškų malonumų, tapsiu sakralesnė ir priartėsiu prie to, kas paprastam žmogui nepasiekiama. Galbūt pasamoningai tiesiau sau kelią močiutės link, to nepripažindama, nes maistas visgi yra gyvybiškai būtinas. Kankinti save – kitaip tariant badauti – atrodė vienintelis teisingas pasirinkimas. Dabar suvokiu, kaip neprotinga tai buvo ir kokias pasekmes tenka išgyventi. Tai tampa lyg užburtas ratas kovoje su maistu. Fiziniai potraukiai visgi nenugalimi. Iš pradžių svoriui mažėjant jutau euforiją, rodėsi jog su manimi lengvėja ir užgulusios problemos. Didžiavausi savo valia ir gebėjimu atsispirti taip viliojusiems kvapams ir skoniams. Slapta pavydėdavau stebėdama kaip nerūpestingai kiti mėgaujasi valgiu ir nesuka sau dėl to galvos, bet nuteikdavau save, jog kažkokiu būdu esu už juos stipresnė ir negaliu pasiduoti šiem inkstinktams.
– O kiek laiko visa tai truko? Kada ir kaip supratai, kad sergi ir pradėjai po truputį atsigauti?
– Kelis metus. Kiek tiksliai – sunku įvardinti. Labiausiai paveikė matomas mamos skausmas ir visos jos pastangos, norint mane susigrąžinti. Iš pradžių pradėjau gydymą dėl jos, dėl savo mažųjų brolio ir sesės, kad vėl būčiau pajėgi su jais žaisti, o ne tik leisti dienas lovoje susisupusi į pledą. Taip pat nebegalėjau apkęsti žmonių gailesčio, kurio jie nesistengė nuslėpti, pamačius mane gatvėje. Ilgėjausi meilės, gyvenimo ir mamos šypsenos.
– Nemažai tavo sekėjų dabar klausinėja, kodėl iš pradžių neigei, jog sergi: dar nebuvai pripažinusi pati sau, ar tiesiog nenorėjai nieko pasakoti?
– Kuomet supratau savo problemą, vengdavau apskritai kažką atsakinėti komentaruose. Dažniausiai interesų kovos vykdavo tarp pačių komentatorių. O aš stengiausi tyliai sveikti. Negalėjau apie tai prabilti, kol nežinojau ar pavyks išsikapstyti – šis procesas sunkus. Iš pradžių stengies, kad savaitėje būtų viena gera diena, vėliau jos jau trys, o paskui pavyksta ir kelias savaites. Nemeluosiu – atkryčių pasitaiko ir dabar. Bet jų nereikia bijoti. Svarbu negalvoti apie juos, kaip apie absoliučią nesėkmę. Mes žmonės ir mes klystame, bet kiekviena nauja diena yra dar vienas naujas gyvenimas ir galimybė būti tokiu, kokiu norime.
– Tuo pačiu metu dirbai Azijoje modeliu. Ar ten susilaukdavai komentarų iš fotografų, ar kitų žmonių dirbančių toje rinkoje, kad jau esi per liesa, o gal jiems viskas atrodė normalu?
– Jei atvirai, tai niekas nesukdavo galvos. Rūbus susegdavo, po džinsais apmaudavo papildomas storas pėdkelnes, duodavo sėdynės paminkštinimus, bet kol gerai dirbau – jiems nerūpėjo. Net priešingai, kartais pabrėždavo kokia aš liesa ir kaip man to pavydi.
– O kokie tavo planai? Ar toks aplinkinių požiūris neatbaidė nuo modelio darbo?
– Kolkas planuose sėkmingai tęsti studijas, ieškoti būdų kaip save realizuoti ir džiaugtis gyvenimu. Nesakau, kad į modelių industriją niekada negrįšiu, bet kolkas šią veiklą sustabdžiau.
– Galbūt turi ką pasakyti merginoms, kurios kovoja su panašia problema arba vis dar yra toje stadijoje, kai maistas joms – priešas?
– Šio patyrimo nelinkėčiau niekam – jis žudo tiek emociškai, tiek fiziškai. Labai liūdna, kad tokia problema kamuoja daugelį merginų ir vaikinų. Mano patarimas būtų suvokti, koks nuostabus gyvenimas gali būti ir įsisamoninti, kad esame mirtingi. Karts nuo karto sustoti ir įvertinti, kiek daug mūsų organizmas dirba, kad palaikytų gyvybines funkcijas ir jam padėkoti. Lieknesnis kūnas laimės nesuteiks. Net ir taip nekaltai atrodančios dietos, kuomet nusiteikiama numesti vos kelis kilogramus, gali būti pražūtingos, kadangi tie keli kilogramai pamažu virsta dar keliais ir taip be pabaigos. Turime ugdyti savo savivertę, kad neišprususių žmonių nuomonės, jog esame jų suvokimu „netobuli“, nepaveiktų mūsų meilės sau. Pasaulyje yra tiek daug nepajustų skonių ir dar nepatirtų jausmų. Atsisakius energijos šaltinio – maisto, apribojame savo galimybes. Paradoksalu, tačiau kuo labiau vengiame valgyti, tuo labiau valgiu gyvename – stebime kitus, ant jų pykstame, tada visą aplinką matome vien iš skaičių – kalorijų, angliavandenių, net žingsnius skaičiuojame sudegintomis kalorijomis ir palaipsniui visiškai atsiskiriam nuo sociumo. Išbristi iš viso to nėra lengva ir be medicininės pagalbos vargu ar būčiau tai padariusi pati. Nebijokite pripažinti savo problemos ir jos nesigėdykite. Nustebtumėt sužinoje, kiek aplinkui tokių pačių apsėstų minčių kamuojamų žmonių. Dažnai pirmiesiems žingsniams žengti reikia stipraus palaikymo ir kontrolės. Nebijokite jos paprašyti ir, svarbiausia, nedelskite. Taip pat jeigu ką kamuoja šios problemos ir norite pagaliau nusimesti naštą nuo pečių – galite rašyti man. Mielai išklausysiu ir kiek galima padėsiu!
