- Kas tu esi? Kaip save pristatai?

- Kai manęs klausia žmonės, iš kur aš esu, atsakau, kad esu iš kaimo, bet ne kaimietis. Užaugau prie Jurbarko rajono, baigiau Eržvilko vidurinę mokyklą. Iki išvažiavimo Lietuvoje studijavau Kauno technologijos universitete ekonomiką, bet man nelabai patiko mokslo sistema Lietuvoje. Tai nusprendžiau emigruoti. Pirmus metus Anglijoje dirbau padavėju, po to pakėlė iki virėjo pareigų, tai ten ir išmokau gaminti valgyti. Iki tol nemokėjau net ryžių išvirti.

Pradinėse aš buvau moksliukas, paskui draugai pasikeitė, tada ir mano pažymiai suprastėjo. Save laikiau klasės juokdariu. Man patiko būti dėmesio centre, dabar ir sporte galiu tą patį daryti. Visą gyvenimą norėjau kažko siekti, bandžiau daug dalykų, taisydavau kompiuterius visam kaimui, vesdavau diskotekas. Daug darbų pakeičiau: dirbau barmenu, indu plovėju, statybose Lietuvoje ir Anglijoje. Mačiau ir šilto, ir šalto.

- Kaip tau pavyko pasiekti tokių rezultatų?

- Daug kas sako, kad per dvejus metus tokių rezultatų pasiekti neįmanoma, aš sakau, kad įmanoma. Daug kas priklauso nuo genetikos. Vienų žmonių genetika geresnė, kitų blogesnė. Vieni gal būtų tokių rezultatų pasiekę per pusantrų metų, kitiems gal būtų prireikę trejų metų. Aš irgi niekada nežinojau, kad mano genai geri, kol neužlipau ant scenos fitneso varžybose.

Donato dviejų metų transformacijos video:

- Kaip nusprendei, kad dabar jau tikrai metas pradėti sportuoti?

 - Atsikraustęs į Londoną pradėjau eiti į salę vakarais po darbo. Iš pradžių man tai nereiškė nieko daugiau – tik hobį. Laikui bėgant man šis sportas vis labiau ir labiau patiko. Pradėjau domėtis mityba, papildais, treniruotėmis, žiūrėjau video „Youtube“, skaičiau įvairiausius straipsnius. Gilinausi į tą sportą ir stengiausi pasiekti geresnių rezultatų.

Kai rezultatai pagerėjo, man dar neužteko. Aš dar labiau norėjau viską pagerinti. Tai prieš dvejus metus jau pradėjau rimtai sportuoti, derinti mitybą. Sumažinau alkoholį ir rūkymą. Nusprendžiau, kad kitas žingsnis galėtų būti – dalyvavimas fitneso varžybose. Po naujų metų nuėjau į organizaciją „Miami Pro UK“. Sužinojau, kaip elgtis ant scenos, kaip judėti, man suteikė daugiau informacijos apie varžybas sportininkams ir aš susidomėjau dar labiau. Užsiregistravau varžybose. Joms ruošiausi dešimt mėnesių.

- Tai koks buvo pats pirmasis tavo impulsas? Sakai, kad nuėjaį į sporto salę. Turbūt neįvyko taip, kad nubudai ryte ir tau nušvito, kad jau einu ir sportuoju.

- Kai atsikrausčiau į Angliją nutraukęs studijas KTU, apsigyvenau miestelyje, kuriame gyvena gal 2000 gyventojų. Buvo salė apie septynis kilometrus nuo to miestelio. Bandžiau sportuoti ten. Pavaikščiojau du ar tris mėnesius, nes buvo toli, neturėjau transporto – reikėdavo minti su dviračiu. Tada, galima sakyti, ir susipažinau su pačiu sportu.

Galvojau, kad kai atsikraustysiu į Londoną viskas bus žymiai paprasčiau: daugiau sporto klubų, nereikės keliauti taip ilgai. Persikraustymas man buvo labai gerai, nes galėjau pradėti sportuoti reguliariai. Manęs nepastūmėjo nei joks filmas, nei dar kažkas. Visi žmonės taip galvoja, kad aš vieną dieną atsikėliau ir sugalvojau, kad man reikia. Viskas vyko labai palaipsniui. Džiaugiuosi, kad nebuvo man tokio proveržio, kad labai noriu noriu noriu, nes nespėjau perdegti. Kitiems būna, kad užsimano bėgioti, kasdien nubėga po 10 kilometrų, o po savaitės ar trijų sako „ai, kam čia man tie sportai“ ir viską numeta.

- Kiek laiko skiri sportui?

 - Dabar, po varžybų, sportuoju truputį mažiau, leidžiu sau pailsėti. Bet jau greitai pradėsiu ruoštis kitų metų varžyboms, derinti dietą. Šiuo metu į salę einu 5-6 kartus per savaitę. Ten praleidžiu apie pusantros valandos. Jeigu labai skubu, galėčiau įtilpti ir į valandą. Kiekvienas žmogus gali atrasti valandą. Ir čia nereikia ieškoti priežasčių, kodėl neiti.

- Kokie tavo planai šitoje srityje?

 - Aš dirbu šiuo metu barmenu, bet noriu pradėti dirbti sporto srityje. Jau turiu kontraktus ir porą pokalbių dėl fitneso modelio darbo ir lankau instruktorių kursus. Galėsiu pradėti treniruoti kitus žmones. Aš jau dabar galėčiau juos mokyti, bet neturiu jokio sertifikato.

- Ar turėti tokį kūną brangu?

- Visi galvoja, kad labai daug. Bet jeigu nevalgyčiau vištienos, kitų baltymų, tai vis tiek pinigus išleisčiau saldumynams, alui ar dar kam nors. Šis sportas tikrai nėra pigus. Bet jeigu žmonės neinvestuos pinigų į sportą, į savo sveikatą, tai vis tiek išleis juos.

- Kiek pinigų išleidi sporto klubui, maistui, papildams?

- Maistui taupydamas išleidžiu mažiausiai 50 svarų per savaitę. Jeigu nori pačių reikalingiausių papildų, tai į mėnesį reikia apie 40 svarų. Galima sportuoti ir be papildų. Aš visiems sakau ir esu tvirtai įsitikinęs, kad papildai galutinio rezultato prideda tik apie 5-10 procentų. Tai visiškas pinigų švaistymas, jeigu mityba nėra suderinta ir nėra normalių treniruočių. Jeigu žmonės ateina į sporto salę ir tik pasišlaisto ten, tai kam išvis eiti. Kai sportuoju, pas mane muzika būna įjungta visu garsu ir aš nieko nematau, ir man niekas nerūpi.

Viskas priklauso nuo to, kiek gali sau leisti. Perkant pačius reikalingiausius: vitaminus, gerus žuvies taukus ir baltymų kokteilį, – tai už 40 svarų viską galima nusipirkti. Salės abonementas dar apie 15 svarų į mėnesį. Visada galima sportuoti ir namuose. Bent jau pradėti namuose. Nemanau, kad dar yra kažkokių papildomų išlaidų vien dėl sporto. Drabužius perka visi žmonės, keliauti vis tiek reikia.

- Ar teko atsisakyti žalingų įpročių?

- Paskutinį kartą girtas buvau per Naujuosius metus. Nuo to laiko išgėriau gal du butelius raudono vyno su kepsniais vakarais. Nerūkau taip pat nuo tada, nors niekada ir nebuvau didelis rūkalius. Visiškai nevartoti alkoholio buvo mano pasirinkimas. Kartais alkoholis nekenkia, bet aš labai norėjau laimėti, ką ir padariau. Alkoholį saikingai vartoti galima, kiti net rekomenduoja kokio raudono vyno.

- Ar sulauki daug dėmesio? Ar keičiasi žmonių požiūris į tave pasikeitus išvaizdai? Kaip pats jautiesi dėl to?

- Dabar atėjo šaltas oras, kai reikia užsimesti storesnį džemperį ar striukę, tai nėra kaip parodyti to kūno (juokiasi). Vasarą būna viskas kitaip. Dėmesio tikrai sulaukiu. Salėje nužiūrinėja ir panelės, ir vaikinai, klausia patarimų. Pasitikėjimas savimi iš tikrųjų išaugo, bet ne vien dėl to, kad aš geriau atrodau, o todėl, kad pasiekiau savo užsibrėžto tikslo.

Žinau, kad gerai atrodau. Malonus jausmas, kad galiu motyvuoti kitus žmones. Mane tai įkvepia sportuoti toliau. Jau turiu savo pirmųjų fanų „Facebook“ paskyroje „Donatas Simkus Fitness“, kurie mane stebi. Jie man suteikia papildomos motyvacijos. Viskas tikrai įmanoma, jeigu tikrai to nori.

- Ką sako pavyduoliai? Daug replikų susilauki, kad tavo kūnas – steroidų rezultatas?

- Dažniausiai žmonės komentuoja socialiniuose tinkluose, ten galima pasižiūrėti tų žmonių nuotraukas. Tai kas komentuoja? Jie patys iš nuotraukų atrodo visi smulkūs. Matosi, kad gal kažkada ir bandė sportuoti, bet pasidavė. Dauguma žmonių tai daro iš pavydo, bet tokių tikrai nėra daug. Daugiau yra žmonių, kurie dėkoja, rašo gražias žinutes, prašo patarimų. Tokių yra žymiai daugiau, bet visada atsiras ir tokių, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi, vyriškumo.

Mano pagrindinis gyvenimo pasiekimas yra savęs atradimas. Galiu tobulėti toje srityje, kuri man labiausiai tinka ir patinka. Nesvarbu, kokį darbą dirbi, iš kur esi, kiek tau metų. Jeigu tu nori, gali tai pasiekti. Ir yra daug tokių žmonių, kurie pradėjo nuo virėjų ir plovėju. Nereikia to gėdintis. Siekimas savo užsibrėžto tikslo yra svarbiausia. Jeigu tu dirbi sąžiningai ir gauni atlyginimą, tai nėra ko gėdintis.

Įspūdingi vaikino pokyčiai nuotraukų galerijoje:

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (828)