Žaibiškai artėjant 1000km. lenktynėms „Kas tas Blue Sheep?“ merginų komanda neįsivaizduoja nei dienos be treniruočių ir kitų pasirengimo darbų.
Nors merginos nusiteikusios labai optimistiškai ir motyvacijos veiduose tikrai nestinga, jos neslepia, kad viso pasiruošimo metu teko patirti ir nemažai išbandymų. Po pastarųjų teko perlipti per save norint vėl sėsti prie vairo ir dalyvauti lenktynėse. Apie incidentus pasakoja Aistė Antanaitytė ir Natalija Bunkė.
- Koks įvykis labiausiai įsiminė iš treniruočių?
Aistė: Bene stipriausia avarija, kuri sukėlė daugiausiai išgyvenimų įvyko per 4 treniruotę „Nemuno žiede“. Vairavau aš. Trasos trajektorijos buvo jau ganėtinai gerai suvoktos ir įsisavintos tad atėjo metas stipriau paspausti akseleratoriaus pedalą. Deja, jau ketvirtame rate prieš posūkį vienu metu automobilis „pagavo“ šone buvusių šiukšlių ir tapo sunkiai valdomas, greitis buvo apie 160km/val.
Natalija: Treniruočių automobilis kaip kulka šovė į priešingą kelio pusę, ėmė skersai slysti, kirto pakeliui buvusius krūmelius bei kitus augalus, kol galiausiai priartėjome prie upelio, kuris apvertė mus ant šono, dar šiek tiek slydome ir galiausiai atsidūrėme ant stogo. Pakibome kaip kokie vorai žemyn galva. Automobilis buvo susmigęs į dumblą bene iki pusės stiklo, viduje - vanduo, todėl išlipti pro priekines dureles nebuvo įmanoma. Teko padėti viena kitai saugiai atsisegti saugos diržus ir lipti pro galines automobilio dureles.
Aistė: Natalija ištraukė mane už rankų pro automobilio galą, nes pati išlipti sunkiai sugebėjau. Kai pamatėme automobilį iš šalies, net garsiai nusikeikėme, bet džiugino tas faktas, kad likome sveikos ir gyvos. Sekančią dieną vėl vyko treniruotė, daug kas netikėjo, kad po šio incidento greitu metu vėl sėsiu prie vairo, tačiau perlipau per save ir užsispyriau nepasiduoti savo baimėms. Kitą savaitę Kačerginės žiede toje vietoje buvo padaryti atitvarai, kuriuos pakrikštijo mano pavarde. Ne kiekvienas turi savo vardinį posūkį „Nemuno žiede“ (juokiasi)
- Natalija, kaip tau sekasi suvaldyti automobilius trasoje?
Oi buvo visko. Treneris D. Čiutelė kartais už galvos griebdavosi, bardavosi, o kartais šiek tiek išblyškęs tyliai pasėdėdavo. Treniruočių pradžioje automobilį ant dviejų ratų sugebėjau pastatyti viename posūkyje. Buvo mintis, kad versimės, bet nusileidome sėkmingai. Buvau ir į griovį įlėkusi, parsivežiau porą eglučių ant kapoto atminimui (juokiasi). O kiek kartų ant asfalto apsisukau ir šonu slydau tai net nebesuskaičiuosiu. Iš šalies lenktynes teko stebėti ne vieną kartą, tačiau neatrodė taip sudėtinga viskas. Reikia įdėti tikrai labai daug darbo. Smagu, kad pastarąjį mėnesį mums sekasi jau ganėtinai gerai ir jokių incidentų nebuvo.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
