Marijonai, kaip manai, kodėl šiais metais drauge su kitais vedėjais - R.Šakalyte, R.Petkevičiumi – buvai pakviestas vesti „Lietuvos garbė 2012“ apdovanojimų? Galbūt esi šioks toks moralinis autoritetas, juk tokios laidos patikimos vesti ne bet kam? Kita vertus, šįkart nebūsi vien stereotipinis vedėjas, o dar demonstruosi ir neeilinę drąsą...
Mane pakvietė, ir aš priėmiau pasiūlymą. Nors, jei atvirai, mieliau šios apdovanojimų ceremonijos nebūčiau vedęs, nes tą patį vakarą dar turėjau kitų reikalų. Kita vertus, visada įdedu širdies ten, kur dirbu. Kitaip man tiesiog nepavyksta.
Nenoriu, kad šie apdovanojimai būtų pompastiški, matyt, todėl mane ir kviečia. Pompastikos nekenčiu! Man nepatinka, kai visi sėdi prie staliukų įsitempę ir laukia, žiovauja, kol visa pasibaigs, nes visiems tai žiauriai nuobodu. O atsakydamas į tavo klausimą apie moralinį autoritetą, atsakau: patikėk, nesijaučiu tokiu! O ir kodėl turėčiau?
Kai kopiau aukštyn, niekam aš nerūpėjau. Jei būtų norėję, gal būtų mane paspyrę, ir būčiau riedėjęs žemyn. Niekas nesakė: „Marka, ateik, tu visuomenei darysi įtaką”. Dabar galbūt likimo įnorio, o gal savo paties dėka man pavyko kai ko pasiekti, todėl turiu auklėti visuomenę?
Atleiskite, chebra, aš tiesiog gyvenu savo gyvenimą. Kai kas man mesteli: „Taigi tu dirbi dėl žiūrovų.” O aš sakau: „Ne-a. Realiai pirmiausia dirbu dėl savęs". Jeigu toks, koks esu, tinku žiūrovams, labai ačiū jiems, ir labai labai ačiū pačiam sau. Mane visą laiką erzina, kai koks nors dainininkas klykauja: „Aš kuriu dėl jūsų. Aš jus myliu!” Nė velnio. Jisai - sušiktas egoistas, kuris tingi dirbti, nes jam pasisekė sukurti keletą dainelių, ir jis džiaugiasi šlove, kurią jam sukuria žmonės. Taip, bet pirmiausia jis galvoja apie save.
A. a. maestro Vyt. Kernagis prieš kiekvieną renginį ar koncertą tiesiog eidavo iš proto, blaškydavosi po savo kambarį it žvėris narve. Būdamas tikras scenos asas, išgyvendavo klaikų stresą, įtampą, nes labai aukštai kėlė savo profesionalumo kartelę. Tu prieš tiesioginį eterį irgi taip jaudiniesi?
Taip, visada. Nemanau, kad bėgant metams tas jaudulys gali dingti. Jaudiniesi tada, kai žinai, kad viskas priklauso nuo tavęs. Esi stuburas, ant kurio kabo laidos koncepcija. Negali suklysti, privalai turėti žaibišką reakciją. Man po šiai dienai prieš tiesioginį eterį susuka pilvą.
Gali išgerti 50 gramų ar įkalti raminamųjų tabletę – tai dabar labai populiaru.
Ne, negaliu. Galbūt tai mane atpalaiduotų, bet, kaip sakydavo Kernagis: „Tie dalykai tave atpalaiduoja, bet nežinai, į kurią pusę”. Tave gali nunešti, ir visai ne ten, kur norėtum. Taigi jokių stimuliatorių nevartoju. Tačiau ir prieš tiesioginį eterį, ir prieš laidos filmavimą turiu rasti dvasinių jėgų save uždegti, užkurti. Galbūt tam tikra prasme tai dirbtina, bet juk būna dienų, kai nori visą parą tik gulėti lovoje. Tačiau turi atsikelti, eiti ir vaidinti, kad tau viskas žiauriai įdomu. Žinoma, tu tai ir darai.
Kovo 25-ąją Londone su muzikantų grupe rengi dviejų valandų pasirodymą „Aš tikrai myliu Lietuvą“ - didžiausią kada nors Didžiojoje Britanijoje vykusį lietuvio muzikanto pasirodymą. „HMV Forum“ salė talpina daugiau nei 2000 žmonių. Bijai?
Ne, pats dėl savęs nebijau. Bijau, kad nesusirinks žiūrovų (nusijuokia), tai būtų krachas ir didelis smūgis manajam ego.
O jei staiga fortūna mestų iššūkį, ir prasidėtų tavo svaiginanti tarptautinė karjera? Juk niekada nesakyk „niekada”.
Ne, ji jau tikrai neprasidės. Na, žinoma, aišku, yra įvairių pavyzdžių. Vėlgi – dėl to reikia labai dirbti. Aš šia kryptimi niekada labai nedirbau ir nesistengiau.
Kodėl vyksti koncertuoti būtent į Londoną? Dėl pinigų, dėl garbės?
Dėl visko. Pirmiausia todėl, kad taip sugalvojo mano vadybininkai, o aš jais pasitikiu. Be jokios abejonės, jei pavyks, norime ir uždirbti. Be to, iki šiol šiame mieste esame koncertavę tik vieną kartą ir, žinoma, ne tokioje didelėje salėje. Norisi pakeisti aplinką, pasitikrinti, kiek iš tiesų ten yra tų lietuvių, noriu susitikti ir pabendrauti su ten gyvenančiais žmonėmis.
Ar galiu užduoti asmeninio pobūdžio klausimų?
Žinoma. Jeigu nenorėsiu, neatsakysiu.
Ar šiuo metu esi įsimylėjęs? Gal būtent tai inspiruoja daryti didelius darbus? Kai žmogus myli, jam norisi nuveikti kažką svarbaus, galbūt pademonstruoti susižavėjimo objektui, koks esi kietas.
Ne, negaliu į šį klausimą dabar tiesmukai atsakyti. Kai žmogus įsimyli, kartais – priešingai – jis nenori nieko, tik vaikščioti susikibęs už rankų.
Neseniai interneto svetainių antraštės šaukė: „Naujoji Mikutavičiaus simpatija kaip du vandens lašai panašį į buvusią žmoną!” Tikrai nepaprastai įspūdinga moteris. Nieko nepapasakosi apie ją?
Ne, negaliu šia tema kalbėti. Kodėl vis vengiu nors kiek atskleisti savo asmeninio gyvenimo detalių, nenoriu pasakoti apie meilę, moteris? Todėl, kad, pirmiausia, kai mini kitą žmogų, tai nustoja būti vien tavo reikalas. Kai kurie tų žmonių visiškai nenori būti įvardyti, visiškai nenori turėti reikalų su mūsų mylima žiniasklaida, kuri narplioja, dėlioja, kelia hipotezes, netrukus patys jas neigdami. Jiems visiškai nusispjaut, ar tam žmogui skaudu, ar ne, ar skaudu jo šeimai. Tu kartais viešumoje negali būti su kitu žmogumi vien todėl, kad kiti pradės tave su juo poruoti. Tas žmogus žino, kad tu dėl to nekaltas, bet būdamas šalio jo, padarai jam meškos paslaugą.
Ar tau teko mylėti moterį, kuri, kaip vėliau iššifravai, buvo su tavimi vien dėl pragmatinių sumetimų?
Hm, niekada tu to neiššifruosi. Vienintelis atvejis, kai supranti, su kuo turėjai reikalą, yra ta akimirka, kai jūs išeinate iš teismo salės, ir tu esi praradęs pusę turto, o gal ir daugiau. Moteris yra gudri, - nepiktai nusijuokia. – Todėl jas ir vadina barakudomis, - jos gudrios, ir tu jų neiššifruosi tol, kol viskas vyro atžvilgiu pasibaigs blogai. Žinau tokių situacijų.
O pats patyrei?
Ne, aš nepatyriau. Nežinau, gal man sekėsi. O gal jų buvo, bet tada to nesupratau. Tačiau nesu linkęs to sureikšminti. Barakudų siautėjimas – klausykite, tai kažkokia psichozė! Į visa tai aš žvelgiu labai paprastai. Atleiskite, kartais vyrai būna šmikiai, tad kodėl moterys negali būti tokios pačios? Ir aš manau, kad iš esmės paklausa atitinka pasiūlą. Jeigu yra vyrų, kurie linkę užmerkti akis į tą akivaizdų faktą, kad jis yra tiesiog sušiktas turtuolis, ir šalia jo glaustosi moteris tikrai ne todėl, kad jis turi stebuklingą vidinį pasaulį, o todėl, kad jis gali nuvežti ją į Bahamus, - arba jisai yra idiotas, arba, jeigu jį ta situacija tenkina, tai kuo ta moteris kalta? Sorry, atitiko kirvis kotą.
Moteris gal nori jo pinigų, o jis - jos švelnumo, nusipirkto jauno kūno. Kur problema? Tai yra jų sandėris. Mano draugas yra labai gerai pastebėjęs. Kai jauna mergina, turinti seną vyrą, sako: „Betgi jūs nežinot, koks jis šaunus žmogus”, - draugas klausia: „Tai kodėl tu negyveni su kokiu troleibuso vairuotoju ir nesakai to paties?” Beje, koks galų gale skirtumas. Vyras irgi perka. Galiu papasakoti daugybę atvejų, kai vyrai sako: „Grožis ne taip svarbu, svarbu, kad būtų auksinis žmogus”. Tačiau, be jokios abejonės, na, niekas nepasirenka pačios negražiausios mergaitės klasėje. Ne, jeigu jau tu esi kietas, tu ir renkiesi tarp kietų. Bet čia jau nieko nepadarysi. Taip yra.
Tau svarbu, kad moteris būtų graži estetiškai ne tik tau pačiam, bet ir darytų įspūdį tavo chebrai, draugams?
Absoliučiai nesvarbu. Tačiau ji turi būti išsilavinusi, taip. Stilinga. Drąsi, turinti humoro jausmą. Galinti būti įžūloka, kartais mokanti pastatyti tave į vietą. Be to, man turi būti įdomu su ja kalbėtis. Tai moteris, kuri žino elementariausias tiesas ir, po velniais, tau nereikia aiškinti, kas yra svastika, jei mes kalbame apie Trečiąjį reichą. Man svarbi ir moters išvaizda, taip, aš to neslėpsiu.
Dirigentas Modestas Pitrėnas yra prisipažinęs, kad jaunas kraujas visada nugali. Tai todėl pusamžiai vyrai negali atsispirti jaunutėms panelėms?
Negalėčiau pasakyti, kad bet kuriuo atveju jauna moteris traukia labiau negu vyresnė. Bet manau, kad vyrui natūralu žiūrėti į jaunas moteris. Matyt, tai užprogramuota genetiškai. Tiesiog ji tave žavi kaip vizualiai gražus daiktas. Tai, žinoma, tik metafora... O, atsiprašau, pavadinau moterį daiktu, dabar feministės mane sudraskytų į skutelius!
Kiek mačiau tavo panelių, visos atrodė valingos, stipraus charakterio. Ar iš tiesų šalia tavęs gali būti tik stipri moteris?
Nežinau, kokios gali būti šalia manęs. Žinau tik, su kokiomis man patinka būti. Man sunku apibūdinti – regis, jau pasakiau, kad moteris turi būti graži, seksuali, protinga. To pakanka.
Kalbama, kad Marijonas kelia savo populiarumo kartelę, nuolatos kartodamas – oi, kaip aš norėčiau vaikų, kaip norėčiau šeimos... O jaunos mergelės svaigsta, klausydamas tavo baladžių apie meilę. Gera rinkodara – ironizuoju, nepyk.
Tai ir aš į šį klausimą neatsakysiu – vėl atrodys, kad keliu kartelę.
Tavo mama tebesvajoja sulaukti anūkų?
Anūkai... Jie bus, o gal nebus. Gyvenimas juk labai įvairus. Mano tėvai mano gyvenimo jau seniausiai nebedėlioja.
Dabar užduosiu neetišką klausimą, klausimą-tabu, klausimą žemiau juostos. Tačiau apie tai tavo gerbėjai ir priešai diskutuoja metų metus. Marijonai, kokia tavo seksualinė orientacija?
Kaip ir daugumos vyrų. Aš vis dar tikiu, kad mes esame toji dauguma.
Žmogus yra biseksualus, argi ne?
Gal galvočiau kitaip, jei būčiau turėjęs biseksualų nuotykį. Neturėjau.
Ko labiausiai bijai?
Bijau liūdesio. Labai bijau, kad daug man artimų žmonių gyvena jame, labai dideliame, giliame. Bijau, kad tuo persiima mano tėvai, o aš nenoriu, kad tai vyktų. Todėl aš visą laiką bandau įrodyti, kad pasaulis iš esmės yra gražus ir geras. Tačiau žinau, kad kartais ir pats tuo liūdesiu persiimu, ir žiauriai bijau, kad man nenutiktų taip pat. Visomis jėgomis bandau su tuo kovoti, kartais darau nesąmones, ir kartais elgiuosi visai ne taip, kad tapčiau laimingas, bet aš tiesiog kovoju su tuo amžinu susitaikymu, su liūdna gaida savo gyvenime. Kalbu abstrakčiai, bet kas nori, mane supras.
Tarkim, savo giminėje turime pakankamai bėdų. Bandau parodyti, kad manęs tai neliečia, bet mane tai veikia. Nenoriu, kad tai mane veiktų, kad senčiau liūdesy. Noriu išlikti savimi pasitikintis, optimistiškai nusiteikęs, kad ir kaip viskas susidėliotų, ir sugebantis padėti kitiems žmonėms.
Bijai fizinio skausmo, ligų?
Esu patyręs septynias narkozes. Ir, tiesą sakant, nieko baisaus – bet, tiesa, turiu tam tikrų sveikatos problemų. Į tai nežiūriu rimtai, to visiškai nesureikšminu. Kai guluosi į ligoninę, dažniausiai nesakau to savo tėvams. Nenoriu, kad žinotų, nes jie tai labai rimtai vertina. Ypač mama. Jai kiekvienas toks įvykis atrodo tragedija. Ir kuo ji labiau jaudinasi, tuo šūdiniau jaučiuosi ir aš.
Ar esi patyręs sukrečiančių, vadinamų ribinių išbandymų, kai žmogus jaučiasi lyg vaikščiodamas bedugnės kraštu?
Buvo mažas išbandymas, kai užmigau už vairo, nuvažiavau nuo kelio, vos neapsiverčiau ir atsibudau bevažiuodamas laukais. Žinau, kodėl tai įvyko. Buvo ir didelis išbandymas, apie kurį negaliu šnekėti. Dėl jo aš nešioju kaltę širdyje ir, matyt, nešiosiu visą laiką. Buvo ir daugiau dalykų, dėl kurių jaučiuosi kaltas, ir jei kada nors degsiu pragare, žinosiu, dėl ko.
Dalykai, kuriais aš nesididžiuoju, mane sukrečia, ir tada aš stengiuosi būti geresnis žmogus. Bėda, kad norint tapti geresniu žmogumi, irgi tenka įdėti daug darbo. Ir pakankamai daug vidinių išgyvenimų. Todėl kartais tu galvoji: „Ei, gal tiesiog pabandyti nesiparinti?”
Tiki Dievą? Bijai mirties?
Bijau nežinojimo. Be jokios abejonės, aš negaliu teigti, kad Dievo nėra. Mano draugai drąsesni, jie teigia. Tačiau yra didelis skirtumas tarp to, ką tu įsivaizduoji, ir ką teigia Bažnyčia. O ji teigia, kad jei nesi priėmęs į širdį Jėzaus Kristaus, pagal Bažnyčios dogmas, gali būti pasmerktas amžinoms kančioms. Bet aš turiu viltį, kad Dievas yra gudresnis, negu Bažnyčios dogmos.
Tikiuosi, kad Dievas, kai kada nors ateisiu ir stosiu prieš jį, turės labai pasvarstyti, į kurią pusę mane nusiųsti. Nes esu iškrėtęs dalykų, kurie nebuvo patys gražiausi, bet taip pat aš linkęs tikėti, kad esu padaręs ir tokių darbų, kurie buvo žiauriai gražūs.
Todėl aš tikiuosi, kad jis dar ilgai pasvarstys, prieš paskelbdamas man nuosprendį. O to jau man pakanka... sąlyginai ramybei.
Ar tiki, kad tokie žodžiai kaip „kilnumas”, „taurumas”, „padorumas” mūsų visuomenėje nėra atgyvena, o dar tebegyvena - ir dar yra likę žmonių, poelgių, kuriais galime juos apibūdinti?
Taip, be jokios abejonės. Nemažai daliai žmonių, su kuriais aš draugauju, tie žodžiai kažką reiškia. Kilnumą, taurumą vertinu kaip sugebėjimą daryti tai, kas tau nenaudinga vardan to, kas yra teisinga. Manyčiau, tai yra žmogaus orumas. Jį išlaikyti yra svarbu. Ne visada pavyksta...
Bet nė vienas mūsų nesame šventieji. Ieškoti sau naudos būdinga ne tik lietuviui. Labai nemėgstu skirstyti tautų. Žinau, kad kiekviena jų neša savo naštą ir savo patirtį. Tačiau nemanyčiau, kad naudos ieškojimas yra tipiškas lietuvio bruožas. Tokį bruožą gali turėti vokietis, italas, olandas, tuo labiau amerikonas. Tačiau padorumas mūsų visuomenėje egzistuoja – be jokios abejonės.
P.S. Po interviu Marijonas strimgalviais išmauna pro duris, bet, netrukus grįžęs, vėl primygtinai teiraujasi, ar nereikia manęs „mestelėti iki darbo”. Galbūt jis vėl pasijunta nepagrįstai kaltas, o gal tiesiog yra tikrai geros širdies bičas? Aš sau į šį klausimą jau atsakiau.
