„Iki jo 97-tojo gimtadienio buvo likę 52 dienos. Nesulaukė… Išėjo tėtė į Dievo sodus...“ – liūdną žinią pranešė dainų autorius ir atlikėjas V. Stakėnas.
Atsisveikinimas su Šiaulių miesto garbės piliečio, nusipelniusio gydytojo, mokslų daktaro urna vyks gruodžio 22-ąją dieną nuo 13 val. „Šeimos medžio“ gedulo namuose.
Mišios – 23-ąją dieną 8 val. Šiaulių Katedroje. Išlydėjimas iš gedulo namų į Donelaičio kapines – 13 val.
V. Stakėno tėtis buvo žinomas Šiauliuose ir už šio miesto ribų. A. Stakėnas buvo medicinos mokslų daktaras, žymus chirurgas urologas, virš 50 metų dirbęs Šiaulių ligoninėje.
Be viso to, A. Stakėnas vadovavo Šiaulių miesto sveikatos tarnybai, turėjo aibę mokinių, kurie dabar dirba ir Lietuvoje, ir užsienyje.
Vienu didžiausių įvertinimų garsiam mokslų daktarui tapo diena, kai jam buvo suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas.
„Jis tą labai vertino. Žinoma, pastaruoju metu jam jau būdavo sunku dalyvauti įvairiuose renginiuose, jau tausodavome jo sveikatą. Tėtis buvo mylimas, prižiūrimas, o aplinkiniai žmonės jį žinojo ir gerbė, o man tai labai svarbu. Dabar, kai jis iškeliavo, tikiuosi, kad jis visa tai mato ir girdi“, – viliasi velionio sūnus.
Kalbėdamas apie tėčio gyvenimą Virgis neslėpė pasididžiavimo – A. Stakėno atsidavimu darbui ir dėmesiu pacientams žavėjosi daugelis žmonių.
„Amžius buvo solidus, bet jis bendraudavo. Dar prieš porą savaičių jis matė vieną mano TV koncertą, visą išžiūrėti jam nebuvo lengva, bet jis jį įvertino ir... sulaukiau kritikos, – šyptelėjo sūnus. – Kalbant rimčiau, iš tėčio paveldėjau darboholizmą. Jis visą savo gyvenimą atidavė darbui. Aš iki šiol sutinku jo pacientus. Tai yra didžiausias jo darbo įvertinimas, kai priėjęs žmogus sako: „Žinote, jūsų tėtis man grąžino sveikatą, jūsų tėtis man grąžino gyvybę“. Man, kaip jo sūnui, tą girdėti yra be galo malonu. Aš pasakodavau apie tai ir tėtei.“
Šiauliuose A. Stakėnas įkūrė urologijos skyrių, kuriam vadovavo, taip pat dirbo urologu, užsiiminėjo moksline veikla. Be visų šių nuopelnų medikas išleido ir knygą – „Daktaro druska“. Šį leidinį sudaryti padėjo būtent jo sūnus Virgis.
„Padariau viską, kad ta knyga pasirodytų. Tėtis man davė didžiulį ryšulį medžiagos iš kurios reikėjo pasiūti drabužį. Kai išleidome šią knygą, tėtė buvo labai pamalonintas, nustebęs, kaip viskas išėjo“, – džiaugėsi muzikantas.
Be Virgio A. Stakėnas didžiavosi ir savo dukra, kuri įgyvendino jo svajonę ir tapo mokslininke.
„Mano sesuo dirba didelėje vaistų kompanijoje Bostone, JAV. Ji yra Amerikos pilietė, mokslų daktarė, vadovauja laboratorijoje, kurioje yra kuriami vaistai. Tai yra didžiulis darbas. Mano sesuo buvo tikras tėvų pasididžiavimas. Pasiekti tokias mokslo aukštumas ir dirbti tokį darbą tikrai nebuvo lengva“, – pasakojo pašnekovas.
Muzikanto mama, A. Stakėno žmona, mirė prieš šešerius metus, tad pastaruoju metu mediko gyvenimas buvo kiek sunkesnis.
„Jam buvo nelengva, kadangi mama buvo smegenų centras. Tėtis visada galvodavo apie darbą, organizacinius reikalus, o visi buities, namų rūpesčiai būdavo ant mamos pečių. Kai jos nebeliko, teko daug ką pergalvoti, kaip jam padėti, žinoma, per daug nesikišome, bet stengėmės padėti, kad jam būtų kuo lengviau gyventi“, – atviravo V. Stakėnas.
Kantri muzikantas neslėpė, kad šeštadienį jau galėjo pranešti apie tėčio netektį ir skirti laiko organizuojant atsisveikinimą, tačiau penktadienį ši žinia jį paveikė taip stipriai, jog, atrodė, žemė ėmė slysti iš po kojų.
„Kai tėtė iškeliavo į Dievo pievas, aš buvau Vilniuje, filmavausi svarbiame projekte. Tėtis jau savaitę buvo ligoninėje, buvo nusilpęs, bet viltis, kad viskas baigsis gerai išliko. Man bevažiuojant iš Šiaulių į Vilnių sulaukiau skambučio iš daktarės, kuri pasakė, kad tėčiui reikia daryti operaciją. Aš greitai paskambinau į Ameriką savo sesei, abu pasitarėme ir nusprendėme, kad jeigu reikia operacijos, vadinasi, reikia. Renkiesi mažesnę blogybę, nes be jos grėsė kitos komplikacijos. Po šio sprendimo mes ilgą laiką nieko nežinojome. Galiausiai nuvykau į Vilnių ir turėjau išjungti telefoną, nes man reikėjo dirbti. Mane žmona nuramino, kad šioje situacijoje nuo manęs niekas nepriklauso ir ką geriausio galiu padaryti, tai išlikti profesionalu ir dirbti savo darbą – taip, kaip mane auklėjo tėtis.
Mano tėtis buvo tikras profesionalas, jis netausojo savęs, neskaičiavo nei darbo dienų, nei darbo valandų. Būdavo ir taip, kad jis net ir sekmadieniais važiuodavo konsultuoti ar operuoti visoje Šiaulių apskrityje. Jis buvo gerbiamas ne tik pacientų, jį labai šiltai priimdavo ir kolegos, medikai. Iš jo rankų išaugo daug mokinių, specialistų, chirurgų, kurie pasklido po visą Lietuvą ir už jos ribų bei tęsia jo darbus“, – dėstė V. Stakėnas.
„Kai išgirdau tą faktą, man pakirto kojas. Turėjau visokių reikalų, bet viską mečiau. Skubėjau iš Vilniaus į namus. Ėmėme tartis su seserimi, ką daryti su jos atvykimu iš JAV, juk šventės ir pandemija. Viskas sudėtinga. Suprantu, kad tą netekties rutiną kažkada išgyvena visi, bet tokia žinia slegia, todėl tik šiandien ėmėme sparčiau organizuoti atsisveikinimą ir kitus dalykus“, – pripažino pašnekovas.
Virgio tėtis labai mėgo kankles. Tą žinodamas sūnus pasistengė, kad atsisveikinant su A. Stakėnu grotų profesionali kanklininkė, muzikos pedagogė Regina Vaišnorienė.
„Kada tėtis pristatė savo knygą „Daktaro druska“ aš pakviečiau ją pagroti kanklėmis, visiems labai patiko. Paskambinau jai ir šįkart su klausimu, ar ji nesutiktų pagroti prie jo urnos, nes žinau, kad tai tėčiui labai patiktų. Ji akimirksniu sutiko, pažadėjo ateiti su savo mokiniais arba su savo dukra, kuri taip pat groja. Tas tęstinumas įprasmina. Ji sakė, kad tokiam žmogui, kaip mano tėtis, galėtų groti ir groti. Tokie žodžiai mane labai sušildė, nes žinau, kad tos kanklės, kurios skambės, tėtį pasieks dvasiniu ar bet kokiu kitu būdu“, – tikino jis.
Šarvojimo metu Virgis su šeima tėtį planuoja pagerbti ne tik rodant vaizdus iš jo gyvenimo akimirkų, bet ir transliuojant du filmus. Vieną iš jų kūrė Šiaulių televizija, o kitą – pats V. Stakėnas.
Interviu metu V. Stakėnas atsiminė ir keistą nutikimą, kuris virto tarsi simboliniu sūnaus ir tėčio atsisveikinimu.
„Kai atvažiavo greitosios pagalbos automobilis, tądien buvo labai slidu ir šalta. Pabijojau, kad jam bevykstant į ligoninę nesušaltų galva, todėl tėčiui atidaviau savo kepurę. Dėvėjau ne skrybėlę, kaip įprastai, o žieminę kepurę, nes buvo žvarboka, uždėjau ją ir ji liko kartu su juo. Dabar ji yra ligoninėje, važiuosiu ją pasiimti, tačiau keista tai, kad tą akimirką, kai tėčiui atidaviau savąją, aš užsidėjau tėčio. Mes apsikeitėme kepurėmis. Tai simboliška. Tą pastebėjo ir mano žmona. Geri draugai, išsiskirdami apsikeičia laikrodžiais, o mes su tėčiui apsikeitėme kepurėmis. Dabar namuose turiu jo kepurę, o jis išėjo su manąja...“ – dalijosi atlikėjas.
Virgis neslepia, kad žvelgdamas į savo tėčio gyvenimą ir pats pasvajoja, jog vieną dieną bus toks, kaip jis.
„Kai pasensiu, norėčiau būti toks, kaip jis. Norėčiau, kad manimi taip pat rūpintųsi, taip pat vertintų, atsimintų geruoju, jog būtų žmonių, kuriems padėjau, turėti draugų ir šeimą“, – viliasi muzikantas.
