Kaip pati sako, nenori žinoti kasdienių aktualijų ir rūpesčių: „Seniau galvojau, kad su manimi kažkas blogai, bet dabar galvoju, kad su manimi viskas net per daug gerai. Tačiau likimas siuntė vyrą, kuris dirba televizijoje." O Mindaugas, sutikęs Milaną, ne tik atrado jogą, bet ir išmoko iš tiesų keliauti – su kuprine ant pečių po visą pasaulį.
– Milana, jūs atrodote tokia ore sklendžianti moteris, neapčiuopiama. Kaip susitvarkote šiame žemiškame gyvenime ir šiuose tarpusavio santykiuose?
– Aš esu oro stichija, kaip tas aitvaras, o Mindaugas – ne inkaras, kuris mane laiko ant žemės, o žongliruotojas. Primena, kada per daug pakylu nuo žemės ir nuleidžia žemyn (juokiasi). Bet leidžia skraidyti, nes žino, kad negali visiškai nuleisti aitvaro ant žemės – tada jis tiesiog neveiks.
– Bėgant metams ateina suvokimas, kad nebereikia mokėti visų dalykų. Pavyzdžiui, nekompleksuoju, kad neišmanau IT dalykų ar akcijų rinkos. Taip išmokau priimti ir kitą žmogų tokį, koks jis yra. Žinau, kad Mindaugas nepaims malkos ir nepastatys namo, ką gal padarytų kitas žemiškas vyras. Partnerystėje svarbu paskatinti esamus talentus ir neversti žmogaus daryti to, ko jis nenori, vien dėl to, kad taip daro kiti.
– Mindaugai, pamenate, kada pirmą kartą Milaną kavos pakvietėte?
– Tos kavos net nebuvo (abu juokiasi). Būtų per daug nuobodu.
Mes einame prieš sistemą, tačiau neignoruojame gamtos siunčiamų moters ir vyro klausimų. Milana visada bus moteris, ir aš norėsiu ja pasirūpinti, klausimas, kokia forma. O Milana norės rūpintis vaikais ir manimi, kartu norės, kad būtų ja pasirūpinta.
– Gal tada Milana pradžioje pakvietė jus į jogos pamoką?
Mindaugas: – Ir jogos tuo metu dar nebuvo mano gyvenime. Iš tiesų, mes kartais net ir po šokių projekto dirbdavome kartu, taip sukrisdavo darbai. Kažkada kolega Naglis buvo sakęs, kad nesvarbu, kaip būtų susidėsčiusios planetos ar žvaigždės, mes bet kokiu atveju būtume su Milana susitikę. Taigi, mūsų kava buvo ne romantinė, o darbinė (juokiasi). Abu esame kūrybos partneriai. Milana, ieškodama savęs, ieškodama pasaulio, jogos, pasiėmė mane už parankės į kelionę.
Milana: – Kai pajunti tikrą vienas kito palaikymą, labai sunku gyventi be jo. Tas darbas ir bendravimas man buvo kaip šviežio oro gurkšnis, užsimezgė dvasinis ryšys. Sau medalį galiu kabinti už tai, kad parodžiau Mindaugui pasaulį per keliones. Darbiniais kelias jis buvo išmaišęs visą Europą, bet tai, mano nuomone, nesiskaito. Mes keliaujame su kuprinėmis ant pečių po pasaulį. O pasaulis neapsiriboja Europa. Mindaugas buvo atviras naujoms patirtims. Keliaujant atsiveria visai kiti kūrybiniai klodai. Mus suvedė kūryba darbui ir gyvenimui. Abu esame nežemiški žmonės. Tai – viena iš mūsų problemų.
– Tokiu atveju norėčiau pamatyti, kaip atrodo jūsų ginčas.
Milana: – Mindaugas turi ugnies (juokiasi).
Mindaugas: – Bet aš turiu ir vandens savybių, kurios padeda prisitaikyti esant bet kokioms sąlygoms. Kita vertus, nuo vėjo priklauso, vanduo bus ramus ar audringas. Mūsų ginčai būna reti, bet jie kyla iš gilumos. Tada jau suprantame, kad reikia ieškoti giluminės priežasties. Tikrai nesipykstame dėl neplautų indų.
– O tai kas tada namuose plauna indus?
Milana: – Mes nesame pasiskirstę darbų. Taip pasireiškia tas mūsų žemiškumo neturėjimas.
Mindaugas: – Aš kadangi daugiau gaminu, pats ir susitvarkau. Vieta, kur gaminamas maistas, turi būti tvarkinga. Įsivaizduokite, kartais prašau Milanos paskaityti normalią knygą, pavyzdžiui, „Čipolino nuotykius", nes jos skaitoma literatūra yra spiritualinė, beieškančio visatos žmogaus.
– O ko jūs, Milana, ieškote?
Milana: – Aš nuolat mokausi. Bandau susipažinti su pasauliu, koks jis yra. Nedaug yra žmonių, kurie su juo susipažįsta. Mano atspirties taškas yra joga, bet jis – labai platus. Skaitau nuo biografijų iki knygų apie kvėpavimą.
Mindaugas: – Kartais susimąstau, kad pas mus nėra kasdienybės momentų. Nesureikšminame buitinių dalykų, todėl nėra ir paprastų ginčų dėl pakabinto rankšluosčio. Tad „Čipolino nuotykiai" leidžia sugrįžti ant žemės.
– Kaip prasideda jūsų rytas? Nuo jogos užsiėmimo 5 val. ryte?
Mindaugas: – Mūsų rytas prasideda skirtingai. Aš vis dar dirbu normalų korporatyvinį darbą, kuris mane kasdien nuleidžia ant žemės. Keliuosi anksti, tuo metu Milana dar miega. Mūsų joga susideda į savaitgalio dienas ir pamokas vakarais, kur abu darbuojamės: ji – kaip mokytoja, aš – kaip asistentas.
Milana: – Aš esu pelėda ir mano ritmas nėra toks, kad galėčiau 5 ryto keltis (juokiasi). Joga į mūsų gyvenimą įnešė teisingą vaibą. Niekas gyvenime tau negali surašyti taisyklių.
– Mindaugas sako, kad laužote tas taisykles ir nusistovėjusią sistemą. Kaip tai atrodo?
Mindaugas: – Pavyzdžiui, aš netikiu, kad aistra arba romantika žlunga po dviejų mėnesių pažinties, o po trejų metų jau ir meilė baigiasi. Jei žmonės turi netikusius kelis santykius, paskui jie tuo įtiki. Mums su Milana atsirado galimybė laužyti šitą egzistuojantį stereotipą. Mūsų pažintis ir užgimęs jausmas tęsiasi jau kelerius metus ir aš džiaugiuosi, kad kasmet įvyksta kažkas, kas priverčia į vienas kitą pažiūrėti iš naujo.
Milana: – Vyksta nuolatinis augimas, nuolatinis domėjimasis. Man baisu, kad gyvenime gali atsitikti kažkas normalaus, rutiniško: normali darbo vieta, kėlimasis ryte tam tikrą valandą ir žinojimas, kas tavęs laukia. Man asmeniškai svarbu palikti erdvės improvizacijai. Per tuos kelerius metus įvyko labai daug, ko neplanavome. Matyt, širdyse esame atviri visoms avantiūroms ir nuotykiams, todėl jie pas mus mielai lankosi. Mindaugas sako, kad kai aš pradedu stumdyti namuose spintą, jau reikia kažko laukti (juokiasi). Per ketverius metus sofa jau buvo visose įmanomose ir neįmanomose vietose. Tada ir gaminti daugiau pradedu, kaip normali moteris.
– Mindaugai, o ką jūs tada darote, kai stumdoma spinta?
Mindaugas: – Tomis dienomis tampu labai atidus. Pamatuoju kiekvieną judesį. Kartais ji savo žemiškumą dar pabando strateguoti planuodama savo savaitę, bet planas pavyksta daugiausiai kelias dienas (juokiasi). Vėliau ją tas žemiškumas pradeda spausti.
Kitas etapas – kai grįžęs randu užmerktas pupas. Tai įvyksta kelis kartus per metus. Suprantu, kad irgi lauks įdomus periodas. Milana gyvenime skraido, svajoja, filosofuoja, o staiga – žemiškos pupos (juokiasi).
Milana: – Nutupiu ant žemės, pabūnu normalia moterimi (juokiasi). O tada vėl išskrendu pailsėjusi. Matyt, man taip ateina įkvėpimas. Jei tas žemiškas periodas užsitęsia bent savaitę, jau pradedu nervintis (juokiasi). Visgi net fainų dalykų planavimas pradeda spausti, nes verčia įsipareigoti. O aš įsipareigoti nemėgstu.
Visas interviu čia.
