- Kodėl knygos pradžioje pavadinate Kastetą nečystu ir visiškai feikiniu, visišku gaidžiu?

- Aš toje knygoje, nesakau, kad išsityčiojau, bet šiek tiek bandžiau pašiepti kitus muzikantus ir, kad jiems nebūtų baisu, pačioje pradžioje knygos aš Kastetą pavadinau gaidžiu. Visišku gaidžiu. Kad jau kiti, kurie skaitys, ten Mia, Stano arba Algis Greitai, įsižeistų mažiau.

- „Turnė“ herojai vyksta į turą. Ar galima sakyti, kad čia važiuoja „Sindikatas“?

- Taip važiuodavo „Sindikatas“, bet tai nėra apie juos. Supranti, kai susirenka muzikantai, mes visada pasakojame tuos pačius anekdotus apie bosistus, pasakojame kiekvienas, kas ką patyrė vienam ar kitam koncerte ir žiūrime, kad tie bajeriai visų vienodi. Visi tą patį. Aš tas istorijas surinkau, suklijavau ir sudėjau.

- O kaip kilo idėja parašyti knygą?

- Sunkiai, 42 metus beveik laukiau. Pačioje pradžioje mes buvom pankai, tekstai buvo labai paprasti, ten „alus paramparam oi oi oi“, tada biški pabrendome, tekstų vis daugėjo daugėjo. Žiūrime, jau į tas tris minutes nesutelpame, tai pradėjome repuoti.

Daugiau teksto telpa, gali daug papasakoti, ten priedainiai trumpi. Po to, su amžiumi, atėjo tas momentas, kai nori dar daugiau papasakoti, bet jau nesutelpi į repo dainą. Tai va, parašiau knygą.

- Didžiausia gėda knygoje - darbas muzikinėje BTV laidoje „Muzikinė kaukė“. Ar tai iš tiesų didžiausia įmanoma gėda?

- Manau, kad taip. Aš niekada nemačiau tos laidos, mačiau kažkokias užuomazgas.

- Bet jūs man ką tik prieš laidą minėjote, kad ten Stano persirengia Kirkorovu ir dainuoja.

- Aš įsivaizduoju, kad laida apie tai.

- Bet jūs buvęs Stano prodiuseris?

- Pats pirmasis, nu Stano gal nenorėtų vartoti tokio žodžio, ir aš nenorėčiau, prodiuseris. Kai Stano atvyko į Lietuvą jis buvo jaunas vaikinukas ir ieškojo, kur įsirašinėti. Tai tuo metu pigiausia ir blogiausia įrašų studija Vilniuje buvo ta, kurią turėjau aš su kolega. „Porno sound“.

Tai tie, kurie neturėdavo pinigų, atvažiuodavo troleibusais pas mus su būgnais. Stano buvo vienas tų jaunuolių. Tikrai labai labai prasta grupė, daug muzikantų, ten ir fleitos, ir gitaros, ir viskas. Tai buvo viena košmariškiausių įrašų sesijų.

Mes įrašėme dvi dainas, viena jų buvo Svajonės. Vėliau aš sakiau, labai diplomatiškai, kaip labai patyręs, nors tada buvau irgi gal dvidešimties metų, ne ką vyresnis, sakiau: vyrai, neturėkit jūs tų svajonių, tas šou biznis ne toks lengvas, ne toks paprastas.

Dirbdamas toje blogiausioje įrašų studijoje Lietuvoje. Bet jis nunešė tą kasetę į vieną leidybinę įmonę ir, mano didžiausiai nuostabai, ta leidybinė grupė iš karto su juo pasirašė kontraktą, davė gerą studiją, geriausią prodiuserį.

Vėliau, aš atsimenu, važiavau troleibusu iš savo studijos link namų, prie troleibuso lango taip stovėjau žiemą. Nutryniau tą leduką, žiūriu, Stano su sportiniu Volvo mergų prisisodinęs ten: „O, Kastetai, Kastetai!“ Ir nuvažiavo. Buvo liūdna.

Daugiau Laisvės TV pokalbyje:

Pažymėti
Dalintis
Nuomonės