Šuolis į „kitą gyvenimą“
- Iš Lietuvos išvykote prieš 16 metų, kai ji pradėjo žengti pirmuosius Nepriklausomybės žingsnelius. Kodėl išvažiavote tuomet, kai durys į pasaulį ėmė ir taip atsiverti?
- Išvažiavau dėl įvairių priežasčių. Tiesiog Lietuvoje atsibodo, kita priežastis – Niujorkas visada traukė kaip menų sostinė. Tuomet man buvo 29-eri. Dailės akademijoje buvau baigęs grafikos studijas ir dirbau savo darbelius. Rusijoje vyko „perestroika“ ir pasaulis ypatingai domėjosi menu iš sovietinių respublikų. Tačiau Lietuvoje viskas vyko pernelyg lėtai. Negalėjai tikėtis, kad su pirma Nepriklausomybės diena Lietuva taps tokia kaip Danija arba Olandija. Man buvo nyku gyventi ir žinoti, kad esi uždarytas: ir kaip žmogus, ir kaip menininkas. Nebenorėjau laukti, norėjau iš karto šokti į kitą gyvenimą.
- Užkariauti Amerikos išvažiavote vienas?
- Išvažiavau vienas su paroda. Žmona Ina turėjo Amerikos vizą, bet pasiliko Lietuvoje su mūsų penkiamečiu sūnumi Kristijonu. Tačiau tuo metu Rusijoje įvyko pučas, Michailas Gorbačiovas liko be jokių realių galių, ir negalėjai žinoti, kaip tie įvykiai atsilieps Lietuvai. Mano uošvienė paragino savo dukrą važiuoti pas mane, nes giminėje būta liūdnų istorijų, kai karas ir atstumai išskyrė šeimas.
Tuomet atrodė, kad komunistai vėl grįš į valdžią ir „geležinė“ uždanga nepakils dar 10 metų. Žmonos mama labai išsigando, kad toks likimas neištiktų ir mūsų šeimos. Ina su sūnumi pirmu lėktuvu nuskrido į Maskvą, iš ten – tiesiai į Niujorką. Aš to net nežinojau, nebuvo tada mobiliųjų telefonų. Dabar manau, kad jei tada Gorbačiovas nebūtų nustumtas nuo valdžios, žmona nebūtų skridusi į Ameriką. Gal ir aš vėliau būčiau grįžęs namo.
Šimtai pagyrimų ir nė vieno skambučio
- Papasakokite, kaip tvirtinotės Amerikoje, kaip ieškojote darbo?
- Kažkaip reikėjo kurtis. Laisvam menininkui sunku rasti nišą ir uždirbti pinigų. Amerikoje norinčių iliustruoti laikraščius, piešti karikatūras arba portretus – dešimtys tūkstančių. Pavyzdžiui, „New York Times“ meno redaktorius per vieną dieną gauna 200 prašymų dėl darbo. Man buvo lengviau, nes kai tvirtinausi, internetas nebuvo toks populiarus. Dabar Niujorko menininkams tenka konkuruoti su visu pasauliu. Viskas siunčiama internetu, kartais net nežinau, kaip atrodo mano užsakovai.
O pradėjau taip – myniau sklenksčius su „papkele“ ir siūliausi. Anksčiau šefas žmogų priimdavo asmeniškai. Sutinka labai maloniai, tačiau darbo vis tiek negauni. Amerikiečiai labai teigiami žmonės, jie pažeria tiradas liaupsių: „Labai gražu, jūs genijus, super, niekur nemačiau geresnių darbų, mes jums paskambinsime“. Lekiu namo lyg ant sparnų, laukiu skambučio ir galvoju: „Va, dabar aš paimsiu pasaulį“. Tada sėdžiu kiauras dienas prie telefono, bet niekas taip ir nepaskambina. Užtruko, kol perpratau jų būdą. Tas laukimas man buvo skausmingas, kiekvieną kartą išgyvendavau traumą.
Akių dūmimo menas
- Bet vieną dieną telefonas ėmė ir suskambo?
- Pirmąjį užsakymą gavau iš „New York Times“ ir dirbu ten jau 16 metų. Beveik tiek pat laiko dirbu ekonominiam dienraščiui „The Wall Street Journal“, dirbu ir įvairiems žurnalams bei laikraščiams, kurie mėgsta keisti dailininkus, kad iliustracijos neatsibostų, būtų įvairios. Kuriu įvairių žanrų darbus, fotografijas keičiu naudodamas kompiuterines programas. Kompiuterinis menas per pastaruosius penkerius metus ypač išpopuliarėjo, tačiau yra žurnalų, kurie šio žanro nepripažįsta – jiems iliustracijas piešiu ranka.
Kompiuterinis menas mane ypatingai žavi, nes taip sukuriama iliuzija. Kompiuteriu esu sukūręs fotografiją, kuri atrodė tikresnė už tikrą ir suklaidino net antikinės skulptūros tyrinėtojus. Vienam žurnalui kompiuteriu sukūriau graikų skulptūrą, kuri atrodė labai reali.
Buvo smagu, kai Prinstono ir kitų universitetų mokslininkai pradėjo skambinti ir klausti, kur aptikau tą skulptūrą. Esą ji padėtų jiems įrodyti kažkokių teorijų apie Antiką teisingumą. Teko juos nuvilti ir prisipažinti, kad tą skulptūrą sukūriau aš.
Bet man labai patinka tokios provokacijos – įkiši ką nors netikra į laikraštį, ir visi tuo patiki. Man įdomu iliustruoti mąstytojų mintis, esu interpretavęs tokių rašytojų, kaip Salmanas Rusdie, Susan Sontag, Johnas Updike’as, Francis Fukuyama, Margaret Atwood, kūrinius.
- Jūsų žmona ir sūnus taip pat įsitvirtino Amerikoje?
- Sūnus studijuoja Harvarde, pasirinko mikroekonomikos studijas. Domisi ir siurrealizmu kine, ir drama. Prieš kelias dienas išskrido trims mėnesiams į Indiją, kur dalyvaus centrinio Indijos banko programoje, kaip mažai pajamų turintiems valstiečiams suteikti paskolas. Pernai dirbo Argentinoje - kaimuose organizuodavo akcijas, kad moterys paėmusios nedidelę paskolą galėtų nusipirkti darbo įrankį, pavyzdžiui, siuvamąją mašiną. Kuo bus vėliau, sūnus dar nenusprendė.
Žmona dirba Alberto Makali mados namuose, yra atsakinga už produkciją. Ji baigė istoriją, tačiau dabar jos veikla – vadyba. Užsakinėja audinius Italijoje, siunčia juos į Kiniją, kur siuvami modeliai ir t. t. Tai sudėtingas ir daug nervų reikalaujantis darbas. Jai dažnai tenka važinėti į Kiniją ir tikrinti, ar gerai atliekamas darbas. Žodžiu, esame gerai įsitvirtinę piliečiai.
- Jums patinka stabilumas?
- Dabar jau manau, kad ir Amerikoje pagyvenau pakankamai. Esu pasiruošęs vėl viską keisti. Planuoju dvejiems trejiems metams išvažiuoti ir pagyventi, pavyzdžiui, Meksikoje. Arba Vietname. Man įdomu pabūti visai kitoje erdvėje, nes pasaulis didelis, o gyvenimas – vienas. Aš - žmogus, kuriam reikia plačios vaizdų ir pojūčių panoramos. Išnuomosime savo butą Niujorke ir išvažiuosime su žmona į Meksiką.
Senatvė – Lietuvoje?
- O į Lietuvą grįšite tik senatvėje?
- Negali žinoti, kaip bus. Kol kas atvažiuoju į Lietuvą kartą per metus savaitei ir būnu paprastas turistas, stebiu pokyčius. Turiu čia ir savo kūrybos gerbėjų, kurie bando apie mane priminti ir kviečia - aš niekada neatsisakau. Šį kartą atvykau mėnesiui, dalyvavau keliose didelėse parodose. Vėl atvažiuosiu kitų metų rudenį – smagu perteikti savo patirtį, nes Lietuvoje nėra laikraštinės iliustracijos, tik fotografija, retsykiais – karikatūra. Be to, bičiuliui, rašytojui Mariui Ivaškevičiui, pažadėjau iliustruoti jo naujosios knygos viršelį.
- Kaip jūs save vadinate: Amerikos lietuviu ar amerikiečiu?
- Visada sakau, kad esu vilnietis, gyvenantis Niujorke. Svetimas ten nesijaučiu, turbūt niekas Niujorke nesijaučia svetimas, nes 75 procentų šio miesto gyventojų yra nevietiniai. Išlaikiau lietuvišką pavardę, tačiau vardą Rimvydas teko patrumpinti, esu Rėjus.
- Papasakokite, koks jūsų pažįstamų ratas Niujorke, su kuo bendraujate, kaip gyvenate?
- Mano bičiulių ratas – verslininkai, menininkai, žurnalistai. Daug draugų yra iš Lietuvos, jie taip pat dailininkai, atvažiavę čia 1990-aisiais. Gražiai bendrauju ir su kaimynais. Anksčiau gyvenau beveik centre, tačiau pavargau nuo triukšmo, automobilių spūsčių, visgi - 8 milijonai gyventojų. Persikėlėme į Rytų kaimelį (East Village), gyvename prieš 150 metų pastatytame name, aplink daug žalumos, gražus parkas, labai daug klubų. Mūsų rajonas neprabunda be 20 valandos vakaro. Naktinis gyvenimas verda iki šešių ryto.
- Jūs mėgėjas naktinėti?
- Tikrai ne, labai retai lankausi klubuose, juk reikia dirbti. Man įdomu, kaip tie žmonės ko nors pasiekia, jei kiauras paras kavinėse mirksta (juokiasi).