– Andriau, mes su Jumis kalbamės Jonavoje ir sužinojau, kad Jūs esate čia ne kartą buvęs.

- Taip, esu čia buvęs. Mes čia kažkada koncertavom, 1989 metais pirmą kartą grojom Jonavoje. Reikėtų „pasigooglinti“, kokia tai buvo diena, nes ją galima rasti. Taip išėjo, kad kitą dieną išvažiavom į kitą miestą ir sužinojom, kad Jonavos azoto gamykloje buvo sprogimas. Sprogo kažkoks didelis rezervuaras. Mes tada pradėjom juoktis, kad va po mūsų koncertų sprogsta miestai.

– Žiauriai juokinga.

- Kai tau 22 metai, tai yra juokinga, tikrai.

– 1986 metais Černobylyje nekoncertavote?

- Ne, bet paskui mes suvokėm, kad kitą dieną mes koncertavome Ignalinoje.

– Ir su tokiu nerimėliu kitos dienos laukėte?

- Taip, mes galvojom, gal atšaukt koncertą iš tikrųjų.

– Bet Jonavoje Jūs dar ir atlikote praktiką?

- Aš studijavau žurnalistiką ir po pirmo kurso reikėjo pasirinkti kažkokį Lietuvos miestą, kur tu atliktum žurnalistinę praktiką. Kadangi tuo metu aš turėjau merginą Jonavoje ir nuolatos tranzuodavau iš Vilniaus. Tada aš pagalvojau, kad aš sutaupysiu šiek tiek pinigų ir pasiprašiau į Jonavos „Balsą“.

–Jonavos „Balsas“ – toks realybės šou buvo, kur geriausi Jonavos atlikėjai susirenka, o sėdi trys, žiūri ir išrenka geriausią balsą?

- Taip, taip (juokiasi). Na, aš atvažiavau čia ir, atsimenu, tame Jonavos „Balse“ pirmas reportažas, kurį aš dariau buvo apie karpių fermą, kuri buvo azoto gamykloje. Ten pasirodo yra kažkokie kubilai, kuriuose yra daug šilumos ir sugalvojo, kad į juos galima pripilti vandens ir ten veisti karpius.

Tai vienas iš mano reportažų, o po to buvo dar, kokie keturi reportažai, kur aš neatsimenu, apie ką rašiau, bet tai buvo tokios labai trumpos, mažos žinutės. Aš atsimenu, kad pirmą dieną man redaktorius pasakė: „Na, čia tu nebūtinai kasdien ateik. Surask, apie ką čia parašysi Jonavoje.“

Tai, kad jis pasakė „nebūtinai kiekvieną dieną čia turi ateiti“ – aš pirmiausia išgirdau būtent tą eilutę. Ir tuo metu vyko „Roko maršas“ per Lietuvą, kuriame mes su grupe „Foje“ dalyvavome ir aš pagalvojau, kad aš galiu ramiai važiuoti, man tikrai nereikia čia būti. „Roko maršas“ aišku – buvo labai labai svarbus įvykis. Mes vežėme trispalvę, kalbėjome apie laisvę, apie nepriklausomybę. Po „Roko maršo“ jau gerokai užmiršęs, net ir tą karpių fermą, aš čia grįžau. Ir redaktorius kažkaip buvo labai labai nepatenkintas. Jis mane išbarė.

– Kodėl?

- Sakau: „Taigi sakėt, kad nebūtinai kiekvieną dieną reikia čia ateiti.“

„Tai nereiškia, kad reikia dingti trims savaitėms.“

Na, vienu žodžiu mes nelabai vienas kitą supratom.

– Bet tas reportažas apie karpių fermą įkrito Jums į akį?

- Aš tiesiog atsimenu tą tokį didelį vandens kubilą ir ten ratu sukasi ir plaukia karpiai.

– Po to ir tapote vegetaru?

- Netrukus, taip.

– Jūs studijavote ekonomiką ir žurnalistiką, bet nebaigėt nei to, nei to.

- Nes, tai buvo... Aš turbūt patyriau tai, ką patiria turbūt kiekvienas jaunas žmogus, kai jaunuoliai mokosi paskutinėse klasėse, tau 17 ar 18 metų ir tavęs primygtinai visi suaugusieji klausinėja: „Ar tu jau pasirinkai, kuo tu būsi gyvenime?“

Tarytum visi tokiame amžiuje privalo tai žinoti. Bet kartais, kai kurie žino, kuo nori būti. Kai kurie nežino. Kai kurie nedrįsta eiti tuo keliu, kuriuo norėtų eiti. Aš kaip ir visi to amžiaus žmonės patyriau tokį spaudimą: „Kuo tu būsi? Tu privalai gauti rimtą specialybę“.

Kad būtinai tik su aukštuoju išsilavinimu tu gali gyventi, kitaip tu esi niekas ir taip toliau. Aš bandžiau, na ir mano tėvas, taip griežtai mane auklėjo, kad aš bandžiau pateisinti jo viltis. Po mokyklos aš įstojau į statybos ekonomiką. Paskui, ačiū dievui, mane priėmė į kariuomenę.

– Ačiū Dievui?

- Jo, aš supratau, kad kariuomenėje turėjau nuostabią muzikanto praktiką, nes grojau orkestre. Kai grįžau, aš supratau, kad ekonomika man yra visiškai svetima ir tada įstojau į žurnalistiką. Tai tapo bandymu rasti kompromisą, kad tai būtų bent kažkiek kūrybinė specialybė.

Bet paskui supratau, kad ir tai nelabai. Supratau paskui, kad iš manęs dažniau ima interviu, nei aš iš ko nors.

– Ir dar ta karpių ferma matyt traumavo, nepamirškim. Bet, Andriau, Jūs jau tais metais ir žinojote, kad norite būti muzikantu?

- Aš norėjau būti, bet vilties nebuvo tais laikais groti savo muziką, alternatyvią šiek tiek. Niekada negalvojau, kad iš to gyvensiu. Mums tiesiog norėjosi kurti muziką.

– Tai ir tėčiui turbūt buvo labai neramu? Negi jis sakydavo: „Ar tu grosi „Vingio parke“ prieš žmones?“

- Tai jis ir sakydavo, kad na gerai, kiek tas populiarumas tęsis, penkis metus, o paskui? Paskui šiukšlių mašiną vairuosi.

– Mokate vairuoti šiukšlių mašiną?

- Mielai, tiesa sakant, nėra blogas tas darbas.

– O dabar kažkur 30 metų jau esate scenoje?

- Mes 1983 metais įkūrėme grupę ir nuo tada vienaip ar kitaip muzika yra tai, kas lydi mane ir aš bandžiau pabėgti, bet pabėgti nepavyksta.

– Andriau, Jūsų muzikinėje karjeroje, kas buvo pati viršūnė ir pats dugnas, sakykim fiasko?

- Dugnas – čia šiandien.

– Ok, čia skaudėjo. Skaudėjo, neslėpsiu.

- Bet mes esam čia, nuo kur mes galime atsispirti.

– Taip, nuo karpių fermos.

- Ir pakilti į aukštesnes aukštumas negu mes buvom!

Visą pokalbį su Andriumi Mamontovu galite žiūrėti čia:

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (15)