Įrašą iliustravo nuotraukos, kuriose atsispindi skiepijimo procesas, taip pat pilietiškumo svarbą ne vienerius metus savo kalbose bei veiksmuose pabrėžiantis Svaras paviešino, jog antrosios vakcinos dozės data – sausio 29-oji.
„Jei galėčiau, padovanočiau šį skiepą mamai ar kitam artimam vyresniam žmogui, tačiau taip padaryti negalima. Kaip kažkada duota priesaika Tėvynei buvo pilietiškos pozicijos išraiška, taip šis postas – apie pilietišką poziciją skiepytis. Tai vienintelis ginklas, kurį mes turime šitame kare. Ir aš darau tai tam, kad, galbūt, dvejojantys įgautų drąsos.
Po skiepo iškart išvažiavau budėti ir štai, po pamainos rašau – jaučiuosi puikiai. Anksčiau pridėčiau kokį sarkastišką juokelį apie čipus ir t.t. Tačiau kai kasdien esi reaktoriuose, juokaut iš žmonių kvailumo nebesinori. Juk susiduri su to pasekmėmis.
Saugokit save ir savus”, – rašo G. Liaudanskas „Facebook“ paskyroje.
Delfi primena, kad „G&G Sindikato” atlikėjas savanorišką tarnybą ligoninėje pradėjo dar gruodžio viduryje. Vėliau Svaras dalinosi potyriais po pirmųjų budėjimų.
„Ligoninėje esame padėjėjai. Savanoriai. Jie tai vertina, bendrauja maloniai ir kantriai, ypač jei darbą darome pirmą kartą. Viską paaiškina ir jei per nuovargį prasimuša susierzinimo gaidelė, tai atsiprašo „patys suprantat, to darbo tiek”.
Mes suprantam, todėl ir esam ten. Pirmas dienas personalas pats nesitikėjo tos pagalbos, kai kada nežinodavo, kad ji šalia, o mes nežinodavome, kam pasiūlyt savo pagalbą. Bet viskas susidėliojo ir kuo toliau, tuo darniau viskas vyksta.
Darbus dirbame visus galimus atlikti padėjėjui. Dirbam liftininkais. Kam tas liftininkas, paklausite? O gi liftai ligoninėje – sovietiniai, valdomi tik iš vidaus, specialiai tam skirto žmogaus. Liftai – tai arterijos, nes judėjimas vyksta tik jais. Yra skambutis kiekvienam aukšte arba mobiliu telefonu susisiekiama su liftininku. Vežam žmones iš priėmimo į skyrius, palydim išėjusius. Vežiojam personalą po aukštus, tyrimus į laboratoriją, išvežam šiukšles iš skyrių, iš priėmimo surenkam ir išnešiojam po skyrius siuntinius. Be to, padedam dalinti maistą ligoniams, matuoti spaudimus, temperatūrą ir deguonį, plaunam grindis.
Dar esam vyriška jėga, kur jos reikia sunkesniam fiziniam darbui.
Vakar pirmąkart sudalyvavau gaivinime realiai. Ne eiliniuose kursuose, o realiai gydytojams kovojant už gyvybę. Tą valandą pavyko, nuvežėm į reanimaciją, bet, deja...
Nors šiandien bus tik ketvirtoji budėjimo diena, jau mačiau, kaip akyse numiršta. Nešiau siuntinius, kurių nebebuvo kam pasiimti. Mano budėjimų metu dar neteko sutikti paleidžiamų namo, pasveikusių, bet kolegos dalinosi tokiom džiugiom žiniom. Tikiuosi, jų bus daugiau.
Mes įpratom vieni kitiems pamainas apibūdinti “pliusais-minusais” (kiek atvežė – kiek „išėjo” ). Gal kiek ciniška, bet realybė yra kokia yra. Emociškai esu pasiruošęs, fiziškai irgi. Mes gintį Tėvynę ginklu eisim jei reiks, tai su šiais aspektais seniai susitvarkę.
Tačiau... Jau pasakojau, bet pasikartosiu. Mirus žmogui, jo daiktai sudedami į juodą celofaninį maišą ir padedami kambariuke, priimamajame. Paskui atiduodami artimiems.
Ir kartais tuose maišuose skamba mobilūs telefonai.
To nepamirši.
Linkiu Jums niekada neturėti tokių telefonų.
Nei Jums, nei Jūsų artimiems.
Prašau, padarykit dėl to viską, ką galit. Jei ne savanoriauti, tai bent nedidinti rizikos ir neplatinti viruso ir mirčių bereikalingais pasivaikščiojimais prekybcentriuose. Ir neapgaudinėkit blokpostų, nes didelė tikimybė, kad nuvešite „dovaną”, už kurią, kaip padėką, gausite artimųjų urną. Stiprybės ir sveikatos mums visiems. Kaip bebūtų mes visi kartu laimėsime šį karą!”, –sukrečiančia patirtimi dalijosi G. Liaudanskas-Svaras.
