„Žinau, kas yra verkti ir juoktis tuo pat metu. Stengiuosi susigalvoti kuo daugiau veiklų ir idėjų, kad tik nesijausčiau vieniša. Vaikai gyvena savo gyvenimus, o praradęs antrą pusę, su kuria per keturis dešimtmečius tikrai suaugi, sunkiai jaukiniesi visai kitokį gyvenimą“, - LRT televizijos gyvenimo būdo laidai „Stilius“ kalba Laima Mertinienė.
„Ir tada jau galvojau, kad jau viskas, reikės atsisveikinti, kai jis sunkiai susirgs. Ir tada, važiuojant iš Joninių, aš paklausiau Daliaus pasakymo. Įvyko incidentas, avarija, paskui atėmė teises. Mano gyvenimas pasikeitė, bet aš nusileidau, man jo buvo labai gaila tuo metu ir jis blogai jautėsi. Bet po to mums pasiūlė naujesnį gydymą, imunoterapiją, chemiją, už kurią mes patys mokėjome. Pagerėjo, pavyko pasiekti remisiją. Ir paskui vyko kaulų čiulpų transplantacija. Dalius mirė nuo kaulų čiulpų operacijos komplikacijų“, - atskleidė L. Mertinienė.
Nėra net darniausios sutuoktinių poros, kurių neišskiria mirtis. Laima Mertinienė beveik prieš metus palaidojusi vyrą Dalių, kalba be užuolankų. Pokalbis virsta ne tik prisiminimais, išgyvenimais, bet ir tikru emocijų kamuoliu. Tai yra puikiai suvokiama tam, kuris yra netekęs artimojo, kurį slegia savigrauža ir nesibaigiantys apmąstymai, kas galėjo būti kitaip. Laima tikina puikiai išmananti psichologines netekties išgyvenimo fazes ir šypteli, mat jau pati pasiklydusi, kurioje dabar esanti.
„Viską dariau, kad tik jam būtų geriau. Labai stengiausi jam padėt. Ir visą laiką sakiau, tu nebijok, aš tau padėsiu. Iki pabaigos“, – dar vis sunkiai rinkdama žodžius kalba beveik prieš metus išėjusio aktoriaus Daliaus Mertino žmona Laima.
Vargiai ašaras galinti sulaikyti pašnekovė atsidūsta sakydama, kaip žmogų gali ištikti tokie sunkūs metai. Su jai būdingu atvirumu ji svarsto apie jai siųstą likimą ir išbandymus. Dar iki visų nelaimių – prarastas vairuotojo pažymėjimas. Tuomet L. Mertinienė pasijuto visiškai sugniuždyta. Negalėjo vairuoti, negalėjo padėti tuomet sunkiai sirgusiam sutuoktiniui. Bet ir tai dar nebuvo negandų pabaiga.
„Mirė pardavėja, darbuotoja, kuri man buvo nepaprastai gera. Labai daug padėjo, mane labai palaikydavo“, - vos tramdydama ašaras kalbėjo ji.
Jos ir Daliaus vaikai gyvena savo gyvenimus. Pora užaugino du sūnus ir dukrą. Dukrai pagimdžius sūnų, Laima trečią kartą tapo močiute. Ji tiki posakiu, kad kai šeimoje vienas išeina, vienas turi ateiti. L. Mertinienė sako pirmą kartą pradėjusi gyventi savo gyvenimą ir stengiasi nelįsti prie vaikų. Laima ir Dalius drauge pragyveno 40-imt metų. Pašnekovė prisimena, kad jų santykiai visuomet būdavo geri. L. Mertinienė savo, kad vargu ar kada išmoks gyventi viena ir nesijausti vieniša.
„40 metų kartu tarsi viena diena, bet viskas praėjo ir baigėsi. Jaučiuosi kaip be pusės savo kūno. Mes gyvenom draugiškai, ypač pabaigoje buvom nepaprastai suartėję. Jaunystėje visko buvo: ir pykčių, ir ginčų, ir visokių skandalų. Bet mes buvom labai susigyvenę. Mums nereikėjo daug kalbėti, galėjome sėdėt, tylėt dviese ir mums buvo komfortiška, – pasakoja Laima, prisimindama drauge praleistus metus, kurie su Daliumi prasidėjo nuo ankstyvos jaunystės. – Aš su juo pragyvenau visą sąmoningą gyvenimą. Pradėjom bendraut, kai man buvo šešiolika. Su niekuo kitu tiek ilgai nesu gyvenusi. Ir dabar visą laiką atsimenu tokį dalyką. Tai buvo paskutinis jo gimtadienis, pagalvojau, reikia būtinai jį padaryti, sukviesti visus draugus. Jam dar nebuvo taip blogai, pusiau ta sveikata buvo. Ir vakaro metu jis atsistojo ir sako – mano žmona tai be manęs negalės gyventi. Aš pradėjau bartis – nesąmones kalbi, aš be tavęs puikiausiai pragyvensiu, nes visokiais realiais dalykais, buitiniais ir namų reikalais man ir tekdavo visada užsiimt. O dabar galvoju, jis buvo visiškai teisus. Man be jo labai sunku.“
Bandydama įveikti skausmą, likusi viena Laima Mertinienė puolė į visokias veiklas. Kad tik užsimirštų. Dar giliau paniro į savo audinių verslą, kurį buvo gerokai apleidusi kol sirgo vyras, atrado ir naują karolių vėrimo meditaciją. Neslepia, jog rankų darbas padeda susiturėt nuo graudulio ir ašarų. Menotyrą studijavusi moteris visada mėgo ryškias spalvas ir kokybiškus drabužius. Tačiau gedulas padiktavo ir juodąjį gyvenimo laikotarpį.
„Pradžioje vaikščiojau juodai. Ir labai norėjau būt visa juoda, labai blogai man buvo. Toks keistas tas pirmas jausmas. Paskui paskaičiau apie gedulo fazes ir supratau, kad neigiu viską. Man vis atrodė, jis kažkur išvažiavęs ir gali dar grįžt. Paskui atėjo kitas supratimas. Po kurio laiko nuėjau pas vieną moterį, o ji manęs klausia – o ko tu taip juodai vaikštai? Nes ji – iš sentikių šeimos. Ir pasakė: vyras – ne giminė... ir tu taip ilgai gedulo neturi nešiot, – pasakoja aktoriaus našlė, ilgainiui pastebėjusi, jog juodi jos apdarai prastai veikia ir aplinkinius. – Einu į darbą, į parduotuvę, ten būnu su žmonėmis, bendrauju, niekam nėra malonu… savo skausmą turi išgyventi tik pats, nereikia kitiems krauti tų dalykų.“
Tiesa, L. Mertinienė interviu metu sakė besijaučianti, kad labai daug padarė dėl Daliaus, ir, priešingai, nei daugelis, graužaties, kad kažko nepadarė – nejaučia.
Tris vaikus užauginusi Prezidento A. Brazausko dukra neslepia gyvenime patyrusi didelio skausmo ir vargo. Sunkiai sirgo dukra, daug metų ją teko slaugyti, kai ji pasveiko, apsirgo vyras.
„Svajonių niekada neturėjau. Atsimenu, vienąsyk čia, namuose, buvo toks vakarėlis, ir susėdę moterys šnekėjomės, visos ėmė pasakoti, apie ką kuri svajoja. O aš sakau: aš tai nieko nesvajoju, tik noriu, kad nepablogėtų“, – prisimena Laima, tik dabar suvokianti, jog tik likusi viena įgijo laiko sau.
Tik ką su juo daryti, kai vaikai užauginti, vyro nebėra, o dar galėtų pagyventi sau. Ir sako, vienam ir vienišam nesinori nieko: „Iš pradžių ta laisvė buvo baisi. Dabar po truputi jau priprantu, išeinu iš sunkiosios būsenos. Verkiu, palengvėja. Ir juokinga, bet ėmiau nešioti tik gražius apatinius, ko anksčiau nedariau. Prisipirkau gražių pižamų, nežinau nei kam, nei kodėl. Man sūnus kažkaip labai gražiai pasakė, kad pagaliau perku sau daiktus, kurių noriu. Nusiperku vienus, bet labai gerus kvepalus vieną kartą per metus. Kaip dovaną sau. Nes pradėjau galvot, man reikia save pradėt mylėt. Labai ilgai tarnavau kitiems. Nors mylėjau ir viską dariau iš meilės, bet tarnavau.“
Apie gyvenimą po artimo netekties, apie išgyvenimą po sunkios slaugos, apie meilę sau ir kitiems – atvirai kalbėjo Laima Mertiniene.
