Pirmojoje dienoraščio dalyje sužinokite, kodėl neįvyko pranašauta pasaulio pabaiga, ką suvalgė džiunglės, kokiais pinigais atsiskaitinėjo senovės indėnai, ir kaip majų bendruomenės vadas gyvena šiandien.
Laiko nėra, nes aš turiu jį visą... nuo pradžios iki pabaigos...
Taigi jau laikas... Laikas į naują kelią. Kuprinės ant pečių, smuikas rankose ir du mylintys žmonės apsistoja laikinuose namuose – Belize. Laikas... Kartais jis draugas, o kartais – priešas... Kartais mes laiką perkame, pranašaujame jo pradžią arba pabaigą, atiduodame vėjui, aukojame gėriui, skandiname jame savo istorijas, užrakiname tai, ką norime pamiršti ir ieškome tų, kuriems ištiesime ranką rytoj... Viskas labai svarbu...
„Bet svarbiausia – kaip ir su kuo jį leidžiame, o ne kokiais skaičiais ar kalendoriais žymime“ – sako majų kilmės indėnas Eusebio, kuris paklaustas apie pranašautą pasaulio pabaigą nusijuokia: „netikėkite nesąmonėm! Mano protėviai sudarė kalendorių, kuris pažymėjo tam tikro ciklo pradžią ir pabaigą. Tik tiek... Juk pasibaigus šiuolaikiniam kalendoriui, jį taip pat užverčiame ir sausio pirmąją ant sienos kabiname naują, tiesa?“, - trumpai, apie tiek aistrų žmonijai sukėlusį reiškinį, tepasako bičiulis, kurio šeima mus svetingai apkabina savo jaukioje trobelėje.
Eusebio yra Blue Creek kaimelio bendruomenės pirmininkas, ir mes suvokiame, kad mums kaip ir garbė svečiuotis pas šių laikų indėnų majų vadą. Tiesa, jis neturi auksu inkrustuotų dantų, įmantrių tatuiruočių, auskarų nosyje, plunksnų karūnos ir to didingo statuso, kurį anuomet turėjo senovės majų vadai. Tačiau jis turi savo žmonių pasitikėjimą ir pagarbą. Taip pat jaukią trobelę, nuostabią žmoną ir net 10 vaikų. Sakau net 10, nes pas mus priimta taip galvoti, o iš tiesų 10 vaikų – tai tradicinė indėnų šeima...
Džiunglių kaimelis Blue Creek įsikūręs ant to paties pavadinimo sraunios upės kranto. Visą gyvenvietę apeiname per pusę valandos. Indėnų vaikai draugiškai sveikinasi su mumis. Užsikrečiame jų šypsenomis, kurios mus lydi tolimesniame kelyje.
Atvykstame į visai neseniai atrastą ir atkastą didžiulį senovės majų miestą Xunantunich, kurį kruopščiai išvaikščiojame ir pusdienį pamedituojame ant aukščiausios piramidės viršūnės. Vaizdai verčia giliai įkvėpti. Neįžengiamos džiunglės driekiasi plačiu spinduliu aplink. Pagalvoju, kad tai, ką nuo šios piramidės viršūnės prieš kelis tūkstančius metų matydavo valdovai, ko gero, stipriai pasikeitę, nes žlugus majų civilizacijai ilgainiui viską pasiglemžė gamta. Juk kadaise aplink visas tas piramides būdavo nusidriekę ištisi kaimai, o medžiai iškirsti. Beje, ne visi. Yra manoma, kad milžiniški medžiai seiba buvo itin gerbiami ir saugomi. Kartais prireikia 7-12 vyrų, kad rankomis apjuostų šio medžio kamieną. Šiuo metu Belizo džiunglėse jų ne tiek ir daug...
Toliau riedame majų pramintais takais, ir nors didingos civilizacijos įkūrėjai nenaudojo rato savo buityje, mes mielai tenkinamės šia privilegija. Mūsų džipas rieda puikiai, o vaizdiniai pro langus džiugina mūsų smalsias akis. Štai taisyklingas trikampis kalnelis, šalia jo kitas ir dar vienas, antras, trečias... Jų daug! Ir visi jie apaugę medžiais bei storu samanų sluoksniu. „Tai ne šiaip kalvelės, o piramidės! Tai buvę miestai, kurių šimtus suvalgė džiunglės. Belizas nėra turtinga šalis, kad galėtų investuoti į senovės majų palikimą, todėl daugelis statinių jau seniai po stora samanų velėna. Tačiau tiems, kas studijuoja archeologiją – čia tikras rojus. Daugelis studentų čia atvažiuoja moksliniams tyrimams pusmečiui ar metams“, - sako mūsų draugas.
Štai dar viena vieta, kuriai pavadinimo valstybė kol kas nesuteikė, o žemėlapiuose ji atsiras tik rytoj. Tai masina mūsų akis pirmumo įspūdžiu. Paklausiame čia dirbančių žmonių, ar galime apžiūrėti. Leidimas duotas. Oho, čia tai bent! Didžiuliai statiniai, indai, meno dirbiniai, stelos, milžiniška galvos skulptūra ir daug daug kitų 1000 metų senumo reliktų, prie kurių mes kone pirmieji priglaudžiame savo delnus. Negalime tuo patikėti. Įsižnybiame. Lyg ir nemiegame...
„Kol kas Belizas yra tikras lobis todėl, kad tik 1 procentas majų gyvenviečių yra atkastos. Likusios gyvenvietės, kapavietės ir reliktai po stora džiunglių velėna ir, drąsiai galiu teigti, kad viskas yra taip, kaip paliko protėviai, nes dėl vieno didžiausių barjerinių rifų pasaulyje (300 km – aut. past.) Karibų piratai niekada nesidomėjo šiomis žemėmis. Čia būdavo sunku patekti“, - dar labiau mūsų smalsumą augina bičiulis.
Kupini įspūdžių grįžtame į kaimelį. Jaukus vakaras. Eusebio žmona Ofelia išverda mums tikro senovės majų prabangos gėrimo – kakavos. Jaukiai kalbėdami vakaro svirplių apsuptyje pagaliau išsiklausinėjame viską apie šį stebuklingą gėrimą, kakavos auginimo procesą, vartojimo įvairovę ir reikšmę. Jau rytoj vyksime apžiūrėti tikrų „šokolado plantacijų“.
Anot daugelio Centrinės Amerikos indėnų, kakava yra stipriausias pozityvią energiją skatinantis augalas. (Beje, esu jau tai girdėjęs Panamoje pas savo draugus indėnus Kunus). Neveltui šamanai kakavos pupeles iki šiol smilko ligoniams, o senovės majų gyvenime jos buvo naudojamos it pinigai: 2 kakavos pupeles būdavo galima iškeisti į 1 litrą geriamo vandens, kurį bendruomenės kaupdavo specialiuose rezervuaruose. Be to, senovėje tik aukščiausios kastos žmonės galėdavo gerti karštą kakavos šokoladą.
Nesigiriu, bet mano kuprinėje net 3 kg šių kakavos „pinigų“. Kiek anuo laiku vandens galėčiau nusipirkti! Oho! ☺
Gardžiai garuojanti kakava su storu aliejaus sluoksniu puodelio viršuje skaniai užpildo praalkusį skrandį ir mintis. Užsimerkiu. Susimąstau: kodėl majai, tokie protingi astronomai, išradingi matematikai, sukūrę itin didingą civilizaciją, ateities kartoms paliko tik griuvėsių krūvas visoje Lotynų Amerikoje? Ko jie mokėsi, kam meldėsi, kokius žaidimus žaidė ir kodėl savo buityje nenaudojo tobuliausio žmonijos išradimo – rato? Visa tai ir dar daugiau apie šiuolaikinį Belizą iš indėno Vince pirmų lūpų perpasakosiu antrojoje savo dienoraščio „Majų pramintais takais“ dalyje.
Kelionės akimirkos - nuotraukų albume:
Ačiū už Jūsų dėmesį ir laiką
Pagarbiai,
Linas Adomaitis
