- Kokia buvo Jūsų vasara, ką nuveikėte?
- Šiemet vasara Lietuvoje nebuvo ypatinga, tačiau pavyko pabėgti į šiltesnius kraštus, į Portugaliją. Taip pat prie Baltijos jūros išsukome laimės ratą ir mums labai pasisekė su oru. Man labai svarbi situacija už lango. Nesu žiemos gerbėja.
- Žiema Jums nė kiek ne romantiška?
- Prastas oras mane veikia psichologiškai. Labai nemėgstu pilkumos ir sniego. Netgi paveiksliuke pamačiusi sniegą reaguoju liūdnai (juokiasi). Nors ir esu judri, tačiau apie atostogas kalnuose žiemą net nenoriu pagalvoti. Norėčiau slidinėti ant kalnų žolės! (Juokiasi) Taip pat nemėgstu apsisunkinti šiltais drabužiais, kailiniais, kepurėmis ir pan.
- Tuomet kaip Jūs kovojate su nuotaikomis šaltuoju periodu?
- Turiu nuolat kažkuo save užimti ir geriausiai tai sekasi daryti sportuojant. Man patinka grupinės treniruotės ir kai reikia atiduoti daugiau jėgų. Sportuoti einu kasdien, išskyrus savaitgalius.
- Livija, sportas kasdien yra išties puikus rezultatas. Kaip to pasiekėte?
- Esu maksimalistė, tad man labai svarbu išsikelti kuo didesnių tikslų ir jų siekti. Tokiu atveju netgi nepasiekus maksimumo, rezultatas vis tiek dažniausiai būna neblogas. O kai tikslai yra mažesni ir jų dar iki galo nepasieki – rezultatas būna nekoks. Tarkime, mano tikslas yra sportuoti visomis darbo dienomis.
Tačiau nuėjusi į sporto klubą keturis kartus – vis dar esu savimi patenkinta, trys – pakankamai gerai, bet du – mažokai. Jeigu tikslas būtų eiti tris kartus per savaitę, tai du kartai juk būtų visai neblogai? (Juokiasi)
- Jūsų figūra puiki – iš kur tiek motyvacijos sportuoti?
- Pirmiausia sportuoti man tiesiog reikia. Pripratau prie šios veiklos, tad nepasportavusi jaučiuosi prastai ir neturiu, kur savęs padėti (šypsosi). Kita svarbi priežastis, sportas pakelia nuotaiką.
Vaikystėje pamėgau plaukioti baseine, tačiau nebuvau sportiška. Kūno kultūros mokykloje labai nemėgau ir netgi gavau pažymą, kad negaliu sportuoti. Nepatiko man nei požiūris į sportą (pavyzdžiui, liepimas bėgti 8 ratus aplink stadioną), nei sąlygos (juk nebuvo mokyklose nei dušų, nei normalių persirengimo erdvių). O dabar, kai sporto klubuose sudaromos tokios sąlygos, kaip gali nesportuoti?
- Turbūt esate vyturys. Juk ir Jūsų darbo diena prasideda radijo eteryje iš pat ankstaus ryto?
- Kadangi esu pelėda ir eiti miegoti anksčiau man niekada neišeina, tad keltis 7 ryto yra tikra kančia. Tačiau jau metus gyvenu tokiu ritmu. Atsikeliu paskutinę minutę, palendu po dušu, būtinai turiu pavalgyti pusryčius, išgerti kavos ir jau tada galiu lėkti į radiją. O būdama ten iškart atsigaunu – kolektyvas puikus, klausytojai nuostabūs.
- Ką renkatės pusryčiams?
- Visuomet atsibundu alkana (juokiasi). Rytais labai mėgstu sumuštinius su avokadu, juoda duona, druskyte ir pomidoru. Tobula. Kartais renkuosi košę.
- Minėjote, kad radijuje atsigaunate. Kiek Jums gyvenime yra svarbus bendravimas?
- Bendravimas mane uždega ir duoda jėgų. Žmonės yra energijos šaltinis. Be jų negalėčiau. Labai ryškiai prisimenu, kai vaikystėje žiūrėjau animacinį filmuką ir pamačiau kažką gražaus, norėjau pasidalinti su artimaisiais, o kai atsisukau, jų nebuvo. Tuo metu tas džiaugsmas prarado prasmę.
- Turbūt ir keliauti vienai Jums ne prie širdies?
- Man su kelionėmis, kaip ir su tuo filmuku – būtina dalintis įspūdžiais. Kai studijuojant JAV teko gyventi vienai, pamenu, einu Čikagos gatvėmis ir nėra su kuo pasidalinti tomis akimirkomis, jas aptarti. Man netelpa galvoje, kaip žmonės gali išvykti ir keliauti vieni. Savo noru niekad viena nekeliaučiau.
- Kaip Jūs patekote į televiziją?
- Pirmieji bandymai televizijoje įvyko dar pirmame kurse studijuojant žurnalistiką. Mano specializacija buvo radijo ir televizijos žurnalistika, o į radiją išvis atėjau dar 12–oje klasėje. Pirmoji televizijos laida (Labirintai), kurioje darbavausi, –
buvo transliuojama per LRT. Ją kūrėme kartu su kurso draugais, tarp kurių buvo ir tuo metu mano dar būsimas vyras Marijus Gradauskas. Kaip laidos vedėja debiutavau su Angele Kiliuviene. Vedėme kasdienę pokalbių laidą „Prie kavos“. Po to pakvietė dirbti į LNK televiziją.
- Ar ribojate savo vaikų laiką prie televizijos ekranų?
- Aš nieko neriboju (juokiasi). Netikiu draudimais. Nelabai tikiu ir auklėjimu. Manau, reikia kartu su vaiku gyventi teisingą gyvenimą ir jis išmoks teisingų gyvenimo tiesų. Kartu su tomis tiesomis jis išmoks ir pats atsirinkti, kas yra gerai, o kas blogai. Manau, kad ir valdžia neturėtų primesti draudimų. Reikia su žmonėmis kalbėtis, juos gerbti ir tik tada problemos iš tiesų išsispręs. Taip ir su vaikais...
- Kaip Jūs derinate motinystę ir karjerą? Ar nebuvo sunkių akimirkų?
- Į dekretą išėjau likus savaitei iki Liepos gimimo. Būčiau dar dirbusi, tačiau buvo jau kažkaip nepadoru (juokiasi). Po to gana greitai grįžau į radiją. Mano darbas šiuo klausimu yra dėkingas. Buteliuke tekdavo palikti tik vieną maitinimą ir aš vėl būdavau namie. Žinoma, turint vaikų karjera kažkiek koreguojasi. Tarkime, turėjau vesti „Žvaigždžių duetus“, tačiau paskaičiavome, kad sezono viduryje turėsiu gimdyti, taigi šis projektas „nuplaukė“. Kita vertus, pauzių karjeroje irgi reikia.
- Ar Jums buvo iššūkis užauginti jauną moterį?
- Taip, išties ji jau jauna moteris. Liepai dabar septyniolika. Užauginti vaiką visada yra iššūkis. Tačiau nesu iš tų mamų, kuri turėjo daug išankstinių nuostatų ir auklėjo pagal susikurtą modelį. Manau, kad nusiteikimas anksčiau laiko užprogramuoja tam tikrus dalykus. Pavyzdžiui, besilaukdama Liepos nevalingai bijojau vieno dalyko – kad naktimis ji nemiegos. Taip ir buvo (juokiasi). Keturis metus Liepa nei vienos nakties nemiegojo ramiai. Tuo metu man buvo nelengva, nes jau dirbau ir radijuje, ir televizijoje, tačiau mamystė turbūt suteikia papildomų galių (šypsosi).
- O ar dukros paauglystė buvo sunki? Ar kontroliavote jos išvaizdą?
- Kaip jau sakiau, nepritariu draudimams. Be to, Liepa užaugo stipri ir jos charakteris nepajudinamas. Beje, juokiuosi, kad tai taip pat užprogramavau, nes mąstydama apie vardą sau sakiau: „Liepa – kaip tas medis, bus tvirta ir graži.“ Su ja ginčytis ar kovoti nėra prasmės. O aš ir nesu kovojanti (šypsosi). Kai jai pradėjo rūpėti grožis, tiesiog stebėjau. Matau, kad pasidažo, tačiau tai ji padaro gražiai. Liepa ir piešia gražiai, ir groja, ir apskritai yra meniška, tad jai, tarkime, makiažas yra viena iš išraiškos formų. Neturiu prie ko prikibti.
- Tai dabar turbūt ir pati mielai klausote dukters patarimų grožio klausimais?
- Dabar jaunos mergaitės viską žino ir moka geriau už mus, vyresnėles. Taip, dukra man gali patarti, o aš jos dažnai ir paklausiu. Tačiau kartais ir aš jai duodu patarimų. Kartą, pamenu, pasipuošė ir pasidažė spalva, kuri jai visai netinka. Pasakiau. O ji ginčyjasi, kad ta spalva tinka prie drabužių. „Bet prie veido netinka“, – pasakiau. Juk iš šono matosi geriau. Pastebėjau, kad daugiau ta spalva ir nebesidažė. Tad taip ir auklėju vaikus – kalbu su jais, tačiau įsakant gero nepasieksi.
- Vis dėlto, kai vaikai maži, tenka už juos priimti sprendimus ir kartais liepti...
- Kai vaikai yra maži, reikia juos nukreipti. Turbūt mažas vaikas neateis ir nepasakys, kad lankys muzikos mokyklą. Tačiau, jeigu tėvai mato ryškėjančius vaiko talentus, bus lengva nuspręsti, kur jį nukreipti. Bandau suteikti vaikams galimybę išbandyti bet ką, kuo tik jie susidomi. Tarkime, Liepa pradinėse klasėse užsimanė lankyti aikido ir šias treniruotes lankė keletą metų. Tačiau vėliau nugalėjo muzika. Užtat tai buvo geras pavyzdys broliui, kuris aikido pasiekė jau daugiau nei ji.
Apskritai mūsų šeimoje sportas yra kaip maistas – tai savaime suprantamas dalykas. Tad papildoma veikla turi būti kažkas be sporto. Kadangi pati esu buvusi muzikantė, tai pavyko ir Liepą sudominti muzika. Ir štai ji baigė Balio Dvariono mokyklą, yra gabi pianistė, sūnus groja violončele.
- Kokia moteris Jums yra graži?
- Man graži ta moteris, kuri yra tikra ir nebando kažko vaidinti. Kartais žiūri į ją, pastebi gražius veido bruožus, dailų kūną, bet kažko, kas tą moterį užpildytų ir ji švytėtų iš vidaus – ne. O tas „kažkas“, manau, ir yra grožio pagrindas. O kartais būna priešingai, kai išmintingos moters veidas nespindi ir jai tarsi žema rūpintis savo išvaizda, ji neigia savo moteriškumą. Tai irgi yra kraštutinumas. Tiesa yra kažkur per vidurį. Tačiau, kaip ir minėjau, vidinis užtaisas yra gražiausia žmogaus, ne tik moters, puošmena.
- O ar pati su metais jaučiatės gražesnė?
- Mūsų kartos moterims reikėjo laiko atsikratyti sovietmečiu primestų kompleksų. Jeigu žmogus yra nelaisvas, užspaustas, jis nespindi grožiu. Prireikė laiko, kol pasijutau savimi. Labai džiaugiuosi, kad jauni žmonės gyvena laisvoje aplinkoje. Taip daug greičiau atsiskleidžia ir pražysta jų natūralumas ir tikrumas.
- Kokių mažų džiaugsmų turite gyvenime (be sporto)?
- Prie mažų gyvenimo džiaugsmų priskirčiau keliones. Dėl jų verta dirbti ir uždirbti. Tai pat mėgstu koncertus ir teatrą. Dėl ypatingų šou kartais su šeima netgi vykstame į užsienį. Tačiau jau ir Lietuvoje šių pramogų pasirinkimas yra gana didelis.
- O kulinarija? Juk dabar taip populiaru gaminti...
- Mano dukra ir vyras yra tikri gurmanai ir virtuvėje dažnai eksperimentuoja. Tačiau man maisto reikia tik tiek, kiek jis būtinas energijai palaikyti. Dėl manęs išvis galėtų daugiau nieko nebūti, tik mocarela, balta šviežiai iškepta duona, aliejukas, pomidorai ir druska. Man nereikia saldumynų ar mėsos. Jų išvis nevalgau ir jaučiuosi puikiai, o sveikatos tyrimai dar niekada nebuvo tokie geri. Manau, nereikia prarasti savęs dėl kažkokių madų ar tendencijų. Kiekvienas žmogus žino, kur jam eiti ir ką daryti, tačiau labai svarbu klausytis savo intuicijos.
Bendraudama atsigaunu. O pabūti viena neturiu poreikio. Kiekvienas žmogus žino, kur jam eiti ir ką daryti, tačiau labai svarbu klausytis savo intuicijos.