– Kasdien važinėjate iš Kauno į Vilnių, nes pradėjote naują šeimos verslą. Kokia veikla užsiimate?
– Atidarome franšizinį amerikietiško prekės ženklo „Hooters“ sporto barų tinklą Baltijos šalyse. Dabar ruošiamės pirmojo restorano-sporto baro atidarymui, todėl labai daug darbų vienu metu supuolė. Kadangi Vilniaus gatvėje atsidarinėjame, ji rekonstruojama, darbas sudėtingesnis. Restoraną planuojame atidaryti vasarą.
– Ar bus „Hooters“ Kaune?
– Ne, pasirinkti Vilnius, Ryga, Talinas.
– Kalbama, kad šio tinklo restoranai išsiskiria itin gražiomis padavėjomis. Kas vykdys jų atranką – vyrui leisite ar pati rinksite?
– Taip, viena šio prekės ženklo ypatybių yra tai, kad aptarnauja merginos, vilkinčios amerikietiškojo futbolo palaidines ir šortukus, jos labai simpatiškos, malonios, sukuria amerikietišką atmosferą restorane.
– Kaip ketinate išsikovoti nišą tankiame restoranų miške? Ar manote, kad patrauks garsių krepšininkų vardai, ar padės tarptautinio tinklo patirtis?
– Visų pirma, nei Lietuvoje, nei kitose Baltijos šalyse tokio tipo sporto barų nėra, dėl to jis bus unikalus. „Hooters“ turi gana ilgą istoriją, o Lietuva – sportą mylinti šalis. Vietų, kuriose su draugais būtų galima pažiūrėti krepšinio ar futbolo rungtynes, nėra. Be to, čia bus galima paskanauti amerikietiškos virtuvės patiekalų, pavyzdžiui, visiems žinomų viščiukų sparnelių (angl. chicken wings).
– Juk buvo Vilniuje bandymų steigti sporto barus, bet jie neišpopuliarėjo...
– Yra buvęs ne vienas, bet jie būdavo sportinio tipo, o šis – labiau pub’o, lounge’o stiliaus baras, kuriame gali ir pasėdėti, ir pavalgyti, išgerti lietuviško alaus, paskanauti amerikietiškos virtuvės patiekalų. Restorano koncepcija yra kitokia.
– Ar mėgstate skaniai pavalgyti? Kokie patiekalai Jums patys skaniausi?
– Aš linkusi į prancūzišką virtuvę, joje daug detalių, todėl man priimtiniausia. Nemėgstu aštrių prieskonių, kario, šafrano, tad nepatinka indų restoranai.
– Iš kur turite verslumo gyslelę? Norint sėkmingai valdyti tokį restoraną turbūt reikia nemažai patirties?
– Aš taip užaugau – abu mano tėvai turi verslus, todėl tai man nėra nauja sritis, bet man pačiai šis projektas bus pirmas toks. Prieš daug metų dirbau tarptautinės marketingo paslaugų teikimo įmonės rinkodaros departamente. Įvedant tarptautinį prekės ženklą reikia labai specifinių žinių, pritaikyti specialias reklamos priemones, kanalus, išgryninti tikslinę grupę. Tai ir buvo vienas veiksnių, paskatinusių mane įsigyti šią franšizę. Tokia rinkodaros forma yra gana nauja ir reta Lietuvoje.
– Į kokią auditoriją taikotės?
– Tai žmonės nuo 20 (pavyzdžiui, studentai) iki 45–50 metų, labai plati auditorija. Ją lemia ne tik amžius, bet ir žmonių pajamos, veikla, aktyvumas.
– Kaip pavyksta aktyvią veiklą suderinti su šeima, kai vaikai tokie maži? Turite gerų pagalbininkų?
– Turime auklytę namie, kuri padeda su mažiausiuoju Vėju. Vyresnieji dvyniai Herkus ir Joris kol kas nelanko darželio, taip bandome apsaugoti mažąjį nuo visokių virusų, laukiame, kol jis paaugs ir sustiprės.
– Krepšininkų žmonos Lietuvoje yra tarsi po didinamuoju stiklu – ar taip jaučiatės? Ar nevargina dėmesys?
– Aš nežinojau, kad po didinamuoju stiklu... Ne, nejaučiu tikrai (juokiasi). Nei jaučiu, nei vargina, net nebūčiau pasakiusi, kad taip yra. Manau, gyvename lygiai taip pat, kaip kiti, nevargina ypatingas dėmesys, stebėjimas. Man regis, žmonės, kurie daugiau būna viešumoje, pavyzdžiui, aktorės, popscenos asmenybės, yra daug labiau atpažįstami, patiria didesnį visuomenės spaudimą. Arba patys krepšininkai – jų sunku nepastebėti, kai du metrai dešimt eina. O mūsų niekas neatakuoja.
– Ar daug laiko skiriate savo grožiui, aprangai?
– Kalbant apie grožio procedūras, aš gal per jauna joms. Skiriu laiko tik tiek, kiek reikia manikiūrui pasidaryti, plaukų galiukams pasikirpti. Aprangai taip pat neteikiu itin didelės reikšmės.
Mes su Dariumi porą kartų per metus keliaujame į Ameriką, ten dažniausiai ir apsiperkame dėl gero kokybės ir kainos santykio, Europoje mažai ką perkame. JAV didesnis prekių pasirinkimas, be to, vardiniai drabužiai daug daug pigesni negu Europoje.
– Kaip atgaunate jėgas, kaip pailsite nuo didelės jums tenkančios pareigų ir darbų naštos?
– Man nepatinka, kai žurnalistai kartais bando iš mūsų padaryti aukas. Daugiau tokių aukų kaip mes, tai būtų labai gerai (juokiasi). Visos mamos Lietuvoje dirba, aš taip pat dirbu. Ir nepavargstu, kad reikėtų kažkaip ypatingai ilsėtis.
– Tik ką praėjo šv. Velykos – graži pavasario šventė. Kaip jas šventėte? Kokias tradicijas puoselėjate savo šeimoje?
– Šv. Velykas švenčiame kasmet, turime keletą tradicijų: ridename visa šeima kiaušinius ir žaidžiame tol, kol lieka laimėtojas su daugiausia kiaušinių. Stalas nukraunamas mamos gamintais patiekalais, o prieš šventę margučius marginame vašku. Aš prisispausdinu lietuviškų raštų ant lapo – bandome kopijuoti etnografinius ornamentus. Pernai vaikai buvo šiek tiek per maži, tai buvo ne dažymas, o labiau žaidimas, šiemet pavyko ir jiems keletą numarginti. Tradicijos atsiranda su vaikais, jiems augant. Atžalos daug naujovių atneša į namus.
– Kokių dar tradicijų turi jūsų šeima? Ką mėgstate veikti visi kartu?
– Mano vyras yra gamtos mylėtojas, todėl vasaros pabaigoje važiuojame grybauti. Turime sodybą, aplinkui miškas, visąlaik grybų prisišaldome, prisidžioviname – dar iki dabar turiu šaldytų voveraičių šaldiklyje. Darius iš tų, kurie medžioja, žvejoja, grybauja, uogauja. Kadangi aš pati užaugau su seneliais Dzūkijos miškuose, tai ir man patinka būti gamtoje.
Praėjusį rudenį dar dviese grybavome, o ateinantį Darius ruošiasi ir berniukus pamokyti – jis pažįsta visus grybus, visas rūšis, moka juos atskirti, kurie geri. Aš išlepinta – tik baravykus ir voveraites renku.
