Anksčiau skeptiškai šį virusą vertinusi V. Miškūnaitė net ir susiklosčius tokiai situacijai nepraranda pozityvaus požiūrio. Socialiniuose tinkluose moteris dalijasi dienoraščiu, kuriame vaizdingai nupasakoja kasdienybę sergant koronavirusu.
„Kurie mane pažįsta, žino, kad esu tokia nenuilstanti „teisybės ieškotoja“, bent jau taip mane vaikystėje vadino mano mama, ir todėl kažkur giliai širdyje, grynai teisybės dėlei, norėjau „savo kailiu“ patirti, kas yra tas mistinis Covid-19 ir tada iš pirmų lūpų – jei liksiu gyva – papasakoti, kas per baubas ir ar jis tikras, yra korona.
Lygiai prieš savaitę, t.y. lapkričio 6 dieną, darbovietės siuntimu, klinikoje man buvo atliktas SARS-CoV-2 RNR tyrimas. Tyriu pastebėti, kad iki šiol (nuo rugpjūčio mėnesio) tyriausi net kelis kartus (tiek imant tepinėlį, tiek iš kraujo) ir šitas, buvo bene jau šeštas. Visi iki tol buvę kartai nebuvo nei skausmingi, nei labai malonūs. Tokie – „ok“.
Tą penktadienį tyrimas buvo toks skausmingas, kad aš nevalingai sugriebiau med. darbuotojos ranką ir tiesiog fiziškai ištraukiau ją iš savo nosies, tiesiogine ta žodžio prasme. „Ką jūs darote?!“ – pasipiktino ji. Aš mandagiai atsiprašiau, paaiškindama jai, kad ji, atsiprašant, sukišo man tą pagalį per giliai (ir dar ten kažką krapšto!) ir ši procedūra yra man skausminga, nors visus kartus, kuriuos dariausi iki šiol (beje, Danijoje šitą tyrimą atlieka imant tepinėlį tik iš gerklės, o Estijoje tik iš nosiaryklės, ir tik vienos landos) nebuvo skausmingi. Tąkart viskas tuo ir baigėsi. Testas buvo neigiamas, nors po jo aš visą dieną nesustabdomai čiaudėjau ir pajutau, jog man yra užgulusi nosis – nurašiau viską darbuotojos neprofesionalumui ir „visko pasitaiko“.
Vakar, lapkričio 12 dieną, toje pačioje klinikoje, ta pati medicinos darbuotoja (aš ją atpažinau!) darė man tą patį tyrimą pakartotinai. Pasikartojo tas pats scenarijus: gerklė – nieko, kairė nosies landa – nieko, dešinė – skausmas toks, kad man, būnant suaugusiai moteriai, vėl suveikė savigynos refleksas – šįkart aš tiesiog nustūmiau ją nuo savęs ir mintyse sau prisiekiau: “šitas yra paskutinis testas/kartas, kai aš leidžiu kam nors kišti ką nors į savo nosį”. Įdomiausia, kad ji šįkart nei kiek nenustebo nuo mano reakcijos, tik pradėjo juoktis. Na, mes abi nuleidome juokais šį incidentą, neva, „koks blogis yra šitas testas, kankina žmones“.
Po testo pasireiškė tie patys simptomai, kaip ir praeitą sykį: nesustabdomas čiaudulys, užgulusi nosis. Et, na, ką padarysi. Vakare buvau susiruošusi eiti į susitikimą. Beeidama pro duris pasikvėpinau ir... mano didžiam nustebimui, neužuodžiau nieko. Dar kartą pauosčiau naują, prieš kelias dienas įsigytą kvepalų buteliuką – nieko! Tada, kaip kokiam dramatiškame filme, netikėtai pasisukus įvykių eigai – puoliau atidarinėti ir uostyti visus buteliukus iš eilės – turėjau pripažinti, kad neužuodžiu nič nieko. Susitikimą atšaukiau. Suglumusi nuėjau miegoti.
Ryte atsidariau el. paštą: testo rezultatas – teigiamas.
Dabar esu saviizoliacijoje ir nusprendžiau pradėti rašyti mini karantino dienoraštį iš pirmų lūpų – kas ir kaip. Šiaip esu stiprios sveikatos, manęs taip lengvai „nepakirsi“, nes nuolat geriu vitaminus C, D, cinko papildus bei intuityviai jaučiu, ko mano organizmui reikia, ko ne.
Bet man ramybės neduoda vienas dalykas. Visą šitą laikotarpį nuo pavasario intuityviai jaučiau, kad man kaukės nešiojimas kenkia. Mano kūnas tiesiog fiziškai priešinosi nešioti kaukę – man trūko šviežio oro, deguonies, vis norėjosi „giliau įkvėpti“, tarsi kvėpuočiau ne pilnais plaučiais, todėl kiek įmanoma stengiausi būti gryname ore, eiti pasivaikščioti ir nešioti kaukes tik ten, ir tik tada, kai to tikrai reikia.
Be to, nešiojant kaukę man labai rasodavo vidinė kaukės pusė, todėl jausdavau, kad įkvepiu drėgną orą atgal (kas esate susidūrę – tai yra tiesiausias kelias į kvėpavimo takų ligas). Dėl šitos priežasties keisdavau kaukes kaip apsėsta, kad išlaikyčiau gaivumo ir natūralios oro drėgmės pojūtį. Iki visų šitų medicininių prevencijų, intervencijų jaučiausi sveika kaip ridikas. Ir štai po vakarykščio testo man nustatytas kovidas.
Klausimas yra toks. Aš negaliu įrodyti, kad žmonės užkrečiami darant testus ir tai skambėtų taip totali sąmokslo teorija, bet, kad išsklaidyti visų žmonių, tame tarpe ir tų, kurie nešioja folijos kepurėles ant galvos, abejones, būtų įdomu atlikti mokslinį tyrimą, testuojant izoliuotus žmones prieš ir po SARS-CoV-2 RNR testo - kokie būtų rezultatai.
O jei rimtai – būkite sveiki, saugokite save ir savo artimuosius, būkite, kiek įmanoma daugiau gryname ore, sportuokite, kvėpuokite ir gerkite vitaminus!!!“ – feisbuke penktadienį rašė žinoma dainininkė.
Šeštadienį Viktorija pasakojo pasinaudojusi mamos patarimais ir sveikatą taisyti ėmusi įvairiomis organizmui naudingomis arbatomis. Laimei, ligos simptomai atslūgo.
„Vakar vėlai vakare apėmė siaubingas galvos skausmas, vadinamas „vainikėlis“, kai galvą spaudžia lanku ir, regis, smegenys nebetelpa kaukolėje. Atsidariau vaistinėlę, tikėdamasi rasti kokių nors vaistų nuo skausmo – radau prieš kelis metus baigusių galioti „TheraFlu“, „GeloMyrtol“, „Aflubin“, „Traumeel“, dar kelis pleistrus, spirito, vatos ir termometrą, pastarąjį paskubomis įsikišau į burną. 37.0. Norma.
Nejučiomis prisiminiau vaikystę, kai mama man taikydavo „lovos rėžimą“ ir liepdavo gerti arbatas kibirais. Man visai patikdavo tokios „atostogos“ – aš mielai piešdavau arba spręsdavau kryžiažodžius, skaitydavau knygas, tačiau tas arbatų gėrimas būdavo tikra kančia.
Na ką gi. Teks grįžti į senus laikus (mama, tu esi mano angelas!). Prisiviriau kibirą arbatų: be perstojo gėriau imbierinę pakaitomis su pankolių (viena moteris, persirgusi korona, pakuždėjo, kad turi padėti), be to, kvėpavimo ligų profilaktikai - nepakenks, juk man svarbiausia, kad šita bacila „nenusileistų“ į bronchus, kas dainininkui pridarytų tikrai nemažų bėdų. Medus medus medus - gerai, kad neseniai gavau dovanų - žmonės, dovanokite vieni kitiems medaus! Koks puikus dalykas tokiais laikais. Nuėjau miegoti, nes žinau, kad miegas yra geriausias vaistas.
Ryte atsikėlusi jaučiausi lyg turėčiau sunkias pagirias – silpna, sunki skaudanti galva ir klausimas „kur aš“. Kam nors yra taip buvę? Ką gi, gal korona nėra labai išradinga savo „blogumais“.
Bet kuriuo atveju, supratau, kad trūksta skysčių. Dar kibiras arbatų ir miego dozė. Atsibudau, pakilau iš lovos, gerai išvėdinau kambarius. Galvos skausmas lyg aprimo, be to, grįžo uoslė! Gyvensiu.
Va, pasikvėpinau ir sėdžiu sau patenkinta. Tos mažos gyvenimo smulkmenos“, – feisbuke apie savo ligą rašė dainininkė.
