Ryšio paslaugas teikiančios bendrovės „Bitė“ ryšių su visuomene vadovas patirtį aprašė socialiniuose tinkluose. Įrašu sutiko pasidalinti ir su Delfi.
„Rolando Bechara Castilla – žmogus išgelbėjęs mano regėjimą.
Labai sunku nematyti, todėl patyriau labai labai baisias tris paras Kolumbijoje.
Mano gyvenimas – kupinas nuotykių, atsitiktinumų ir paradoksų. Vienas jų aplankė prieš bemaž dvi savaites, kai ypač karštą beigi drėgną dieną Karibų jūros kurorte Cartagena de Indias mane ištiko karščio smūgis. Kas nebuvęs tropikuose, tai tas 30 karštis yra gerokai sunkesnis nei „sausa“ lietuviška vasara – sausas karštis yra lengviau pernešamas.
Kas nėra patyręs karščio smūgio, sunku bus suprasti, bet patikinsiu – gauti į snukį yra kur kas maloniau. Abu esu patyręs, tai galiu palyginti.
Kas nutinka?
Na, kūno temperatūra pakyla iki pavojingų 40 laipsnių, mat sutrinka natūralus organizmo vėsinimo mechanizmas. Kūnas tiesiog nustoja prakaituoti bei pradeda be paliovos kaisti. Ima košmariškai purtyti šaltis, norisi apsikloti šilčiausia antklode, bet gi negali – turi kuo greičiau atvėsti, antraip prarasi sąmonę ir netrukus numirsi. Karščio smūgis yra labai rimta būklė.
Aš, žinoma, visai nenorėjau atsidurti priimamajame Kolumbijoje, nes nelabai pasitikiu jos sveikatos sistema, tad mano geriausio draugo, tapusio mediku, ant kūno buvau vėsinamas šaltais rankšluosčiais. B***, kaip skauda ir sunku, aš jums pasakysiu, kai purtaisi, dantimis kaleni, o tau ant galvos, nugaros, pilvo dedami šalti kompresai, o į pažastis – ledinio vandens buteliukai iš šaldytuvo.
Praeina 10 minučių ir rankšluostis jau šiltas, jį reikia keisti nauju.
4, gal 3 siaubingos valandos ir temperatūra stabilizavosi, tad priimamojo neprireikė.
Tačiau tada nutinka keistas dalykas – imantis iš išsausėjusių akių lešius, vienas jų – pasisuka. Tris valandas kankinuosi, lašinuosi akių lašus, mūčinu tą nabagę akytę bandydamas išimti kontaktinį lešį – nepavyksta.
Skauda akį, nemalonu, visas nelaimingas ir išsekęs bandau užmigti tuščiai vildamasis, kad gal per naktį tas lęšis pats iškris, na kažkaip bus lengviau.
Rytą nubundu – nieko, skauda akį velniškai ir suprantu neišvengiamybę – vietos sveikatos sistemą vis tiek tikrinsiu.
Gražaus viešbučio su baseinu ant stogo, pačiame Cartagenos centre, į kurį persikėlėm iš nelabai jaukaus Airbnb, na nes norėjosi daugiau estetikos, personalas dirba ant telefonų keliomis linijomis bandydami suorganizuoti privačią akių kliniką. Anksčiausias priėmimo laikas – 14 valanda. Dabar 9-nios ir tas laikas, atrodo, neįveikiamas.
Angliškai nekalbantis viešbučio darbuotojas leidžiasi į kelionę po miesto centro klinikas pėsčiomis, bandydamas rasti dirbantį oftalmologą, akių gydytoją. Po kurio laiko pranešama – netrukus mus priims privati akių klinika, taksi jau laukia.
Tamsoje pasiekiame Vilniaus klinikas menančią Cartagenos oftalmologijos kliniką, kur mane priima nuostabus gydytojas Rolando Bechara Castilla.
Skirtingai nei maniau – jokio lęšio mano akyje nėra, užtat yra itin reta infekcija. Ta infekcija, paaiškina ne tik be galo profesionalus, bet ir empatiškas angliškai kalbantis profesionalas, kad pačiame mano kairės akies centre įsitaisiusi agresyvi bakterija maitinasi mano akimi. Labai gerai, kad atvykau, nes ši reta infekcija paprastai diagnozuojama labai vėlai arba klaidingai. Dauguma infekcijos požymių būdingi daugumai kitų paprastų akių ligų, tad medikai ją aptinka per vėlai. 99 atvejais iš 100 rezultatas vienas – aklumas.
JAV medicinos žurnalai rašo taip sergantiesiems - jei susirgai šia infekcija, "seek therapy" (kreipkis į psichologą), nes perspektyvos, deja, labai liūdnos.
Beje, mano problema net ne tik infekcija, bet ir tai, kad mano akį apėmusi bakterija labai sunkiai pasiduoda bet kokiam gydymui.
Akivaizdžiai sunerimęs, bet karibietiško optimizmo nepraradęs medikas čia pat klinikoje pagamina vaistų – dezifekcinio skysčio. Paprastai jis naudojamas burnos skalavimui, paaiškina, bet jis turėtų padėti įveikti į šią siaubingą amebą. Taip pat privalu kas dvi valandas lašinti antibiotikus bei dėvėti pirato raištį, o po kelių dienų, prieš mums išvykstant, būtinai vėl pasirodyti klinikoje.
Taip tris paras praleidau tamsoje. Siaubo, nerimo, visaapimančių viena už kitą baisesnių minčių verpetuose. Labai gražiame viešbutyje, kuriame negalėjau matyti.
Skausmas atlėgdavo tik būnant užsimerkus, tad taip ir leidau dienas lovoje, užklijuota akimi, galvodamas apie tai, ar man nenutiks taip, kaip Larso von Triero filmo herojai Selmai Ježkovái, kenčiančiai nuo sunkiai pagydomos akių ligos, kai prastėjant regėjimui ši dainuodavo – I‘ve seen it all / Aš jau viską mačiau.
Po kelių dienų atvykus į kliniką Rolando Bechara Castilla pats nustemba, kaip gerai mano organizmas reaguoja į gydymą, tad regėjimas turėtų su laiku atsistatyti.
Amerikietiška medicinos literatūra rašo, kad šiuo susirgimu suserga 1 iš milijono amerikiečių, tad ja susirgus Lietuvoje ar „parsivežus“ namo, turbūt niekas nė nėbūtų tinkamai jos diagnozavęs, o Rolando Bechara Castilla tą padarė lygiai per 30 sekundžių.
Sako, kad gyvename kažkokiais baisiais, nežmoniškais laikais, tačiau aš su tokiu vertinimu nesutinku. Visur, kur buvome, mačiau žmogiškumą, jaučiau mažai, o dažnai ir visai nepažįstamų žmonių rūpestį.
Jau minėtas viešbučio darbuotojas, po ilgų laukimo valandų klinikoje, atsisakė reaguoti į bet kokius raginimus palikti gringos čia ir grįžti prie darbo. Jis ir toliau laukė, o vėliau vedė mane už rankos per judrią Cartagenos gatvę, stabdydamas lotyniškai chaotišką eismą.
Visą gyvenimą būsiu dėkingas šitam gydytojui, kuriam šventa ne tik Hipokrato priesaika, bet kuris serga už kiekvieną savo pacientą.
Verkiau gydytojo kabinete ir jaučiau niekur niekur nenusakomą dėkingumą. Pasauly yra daugybė gražių dalykų ir aš dar noriu juos visus iki vieno pamatyti!
Ačiū ačiū ačiū“, – rašė. J. Špakauskas.
