8 žurnalistės L. J. klausimai romano „Vestuvių nebus!“ autorei Ligitai Juknevičiūtei
- Imi interviu pati iš savęs? Ne gėda?
- Gėda, bet žurnalistė, kuri darė su manim interviu, emigravo, o interviu taip ir nepridavė redakcijai. Tai bijau, kad ir likusieji neišsilakstytų. Belaukdama, kol mane pakalbins, parašysiu knygos tęsinį, jau įpusėjau, tad skubu išreklamuoti pirmąją , kol antroji dar nebaigta.
- Kodėl nebus vestuvių? Esi feministė?
- Ne, gal esu labiau anarchistė, o gal, kaip sako viena mano draugė, ekstremistė–visą gyvenimą bandau maištauti, būti originali, nustebinti . Kartą buvau ištekėjusi, ačiū, nebenoriu. O štai mano knygos herojė Vaiva–nori. Deja, per vestuves gauna laidotuvių vainiką iš jaunikio ir yra išvadinama šliundra. Kodėl–sužinosit, perskaitę knygą.
- Kodėl knygoj tiek daug giruoklių arba bandančių jais nebebūti? Pasakoji apie save?
- Studijų laikais nemažai mačiau linksmybių, gėrimas buvo kone vienintelė pramoga, nes studijavau tuo metu, kai Vilniuj po blokados beveik nebeliko kavinių , nei naktinių klubų, nebuvo net kur pašokti. Tos linksmybės buityje vieniems baigėsi gerai, kiti prasigėrė. Noriu tikėti, kad knyga kažkam suteiks viltį išsikapstyti. Pačiai į Anoniminius alkoholikus kreiptis neteko, nes niekada nedarau „pachmielo“, tai tikiuosi, ir neteks...
- Knygos herojė, tokia simpatiška prietranka Vaiva nuolat įsimyli, net būdama ištekėjusi susiranda kažkokį berną, paskui užmezgą romaną su turtuoliu arabu. Pateisini paleistuvystę?
- Ne, esu moralistė iki kaulų smegenų, bet matau, kad gyvenime idealiai nugyvenusių jį beveik nėra. Na, gal tik mano šeimoj visi normalūs–diedukai išgyveno kartu virš 60 metų, tėvai–jau virš 50, sesuo Diana apie 30, tik aš nenormali, nepatraukiau santuokoj nė penkerių metų. „ Menininkė“ mano gimtuosiuose Šiauliuose buvo labiau įžeidimas, nei komplimentas, tai tokia ir esu. Dėl to parašiau knygą, kad bent kažkaip tą šeimos gėdą nuplaučiau.
- Knygoj yra juokingų epizodų, bevei visi jie–iš realaus gyvenimo. O koks yra iš tikrųjų juokingiausias tavo gyvenimo įvykis, kai juokeis iki ašarų?
- Jis dar nepakliuvo į knygą, gerai, kad priminei, gal panaudosiu. Pirmą kartą su kolega Remigijum Ruokiu ir režisiere atskridę į Londoną kokiais 1997 metais turėjom Hitrou oro uoste pereiti į kitą terminalą, nes skridom į Ispaniją filmuoti laidos „Klajūnų dienoraštis“.
Besileisdami eskalatoriumi, pamatėm, kad ne ten leidžiamės. Lietuvoj eskalatorių tuo metu beveik nebuvo, oro uostas buvo milžiniškas. Mane apėmė panika, apsisukau ir ėmiau rėkdama bėgti besileidžiančiu eskalatoriumi į viršų, išsigandusi, kad nebegalėsim užkilti ir niekada nebepakliūsim į savo terminalą. Daužiau Ruokiui į nugarą, šis irgi bėgo puškuodamas ir klupdamas, išsikruvino kelius, o šalia kylantys indai apstulbę mus stebėjo ir juokėsi. Turbūt pagalvojo, kad mes bepročiai. Kai užkilom ir pamatėm, kad šalia yra eskalatorius , vežantis į viršų, tiek žvengėm, kad kone ėmiau dusti, teko pasislėpti tualetuose, kad bent kiek pailsėtume nuo to žvengimo, nes vos pažiūrę vieni į kitus , imdavom klykti iš juoko.
- Ar knygoj yra erotinių scenų? Juk dabar madingiausi tie erotiniai romanai, žinai?
- Žinau, bet, jei atvirai, man nieko nėra baisiau už tą žanrą. Neįsivaizduoju, kaip reikia negerbt savo skaitytojo, kad brukt jam tą detalizuojamą susijaudinimo ar meilės akto scenas? Tuos peršviečiamų naktinukų aprašymus, arba seilėjantis dėstyt, kas vyksta vyro kelnėse? O neeee, nė už ką. Mano knygoj tai aprašoma subtiliai , paliekant vietos skaitytojo fantazijai.
- Domiesi politika, feisbuke nuolat keli postus apie Ukrainą ir Lietuvos įvykius. Kodėl neparašei rimtos, dramatiškos knygos?
- Rimtumo ir liūdesio ir taip gyvenime labai daug. Neseniai buvau renginyje Maidano „Dangaus šimtinei“ atminti. Praverkiau beveik visą laiką. Jei rašyčiau tokią knygą, matyt, bliaučiau nuolat, taip pat ir mano skaitytojai. Ir kas iš to? Noriu, kad žmonės daugiau šypsotųsi ir būtų laimingesni, todėl rašau linksmai. Daug metų dirbau televizijoj, šiek tiek išmanau manipuliavimo techniką, banalu, bet pravirkdyt lengiau nei prajuokint. Aš renkuosi tai, kas sunkiau, bet teikia džiaugsmą.
- Kokie atsiliepimai apie tavo knygą dažniausi?
- Kad linksma, lengva ir kad perskaitė vienu ypu. Man tai didžiausias komplimentas, nes siekiau, kad tai būtų kaip pramoginis filmas–atsisėdai, pradėjai žiūrėt ir nebegali atsitraukt. Knygos iliustratorė Dalia Karpavičiūtė pavadino ją „pasiutpolke“, gal todėl, kad daug metų dirbau televizijos žurnaliste, veiksmą vystau greit.
- Dėkoju už pokalbį, dabar gali išsivirti kavos.
- Ir tau ačiū, tikiuos, neemigruosi, priduosi straipsnį? Ir aš tikiuos, einu, išsivirsiu kavos.
